Turistus vilioja graži aplinka ir ožkų sūriai

Mieste gimusi ir augusi Dalia Ėmužytė šiandien sėkmingai sukasi žemės ūkio versle. Tarp įvairiaspalvių lapuočių ir spygliuočių, žiedų margumyne skęstanti jos sodyba jau tapo turistų traukos centru.

Yra kaip yra

„Vakar čia buvo keturiasdešimt žmonių. Kelių ministerijų atstovai ir svečiai iš Europos Komisijos. Visi liko patenkinti. Gyrė mano gaminamą ožkų sūrį ir sodybą, tačiau, patikėkite, tokiems vizitams ypatingai nesiruošiu. Yra kaip yra. Vaišinu tuo, ką turiu, o gėlynai vienodai žydi ir saviems, ir svečiams“, – šypsojosi visada energija trykštanti moteris.

Tokiais jos žodžiais nesunku patikėti, nes Dalios ūkyje gaminami net 36 pavadinimų sūriai. Tad yra, iš ko rinktis vietiniams gurmanams ir atvykstantiesiems iš svečių šalių. Tačiau apie ožkininkystės džiaugsmus ir vargus D. Ėmužytės ūkyje parašysime kitą kartą. Dabar mums rūpi sužinoti, kada ir kaip moteris ėmė kurtis buvusiame Griciūnų kaime.

Atgaivino kaimą

„Mano nuopelnas, kad atgimė Griciūnų kaimo pavadinimas, – sako pašnekovė. – Kai nusprendžiau čia perkelti senelių žemę, nė nemaniau, kad būsiu vienintelė Griciūnų kaimo gyventoja. Pradėjusi domėtis sužinojau, kad kadaise čia gyveno labai skurdūs žmonės. Jie rišdavo žabus ir parduodavo miestelėnams. Nieko nuostabaus, nes žemė čia išties labai prasta. Todėl ir aš nusprendžiau auginti pačius nereikliausius gyvulius – ožkas.“

Dabar sunku patikėti, kad ūkininkė pradėjo nuo plyno lauko. Prieš keturiolika metų ne vienas vietinis kraipė galvą ir stebėjosi moters drąsa, o dažnas tai, ką ji daro, vertino kaip avantiūrą. Tačiau žingsnis po žingsnio moteris įrodė, kad užsibrėžtą tikslą galima pasiekti, tik reikia labai daug dirbti. Namui vietą ji rinko pasitelkusi bioenergetiką.

„Gal kam atrodo juokinga, tačiau aš tikiu, kad tinkamai parinkta vieta labai daug reiškia. Beje, šios vietos labai šaltiniuotos, o jei po gyvenamosiomis patalpomis teka vanduo, kiekvienas žino, gerai nebus. Į namą gali įsimesti drėgmė, o ir žmogui nesveika, jei miegos virš judančio vandens“, – tikino pašnekovė.

Tvora nuo smagurių

Parinkusi vietą namui Dalia ėmė formuoti reljefą. Iškasė tvenkinius, supylė šlaitus. Vėliau vežė akmenis, sodino medžius, veisė gėlynus.

„Man buvo daug sunkiau, nes toje pačioje aplinkoje turėjo sutilpti ir ūkinės paskirties statiniai. Kuo skubiau teko sodybą aptverti tvora, nes kas jau kas, o ožkelės išskirtinės smagurės. Visai neseniai viena iš jauniklių bandos įsigudrino pralįsti pro tvorą skabyti rožių pumpurų. Ilgai vargau, kol ją susekiau. Ir dabar visus augalus, kur tik gali prieiti ožkos, turiu aprišti. Tvenkinio saloje noriu užsiauginti raudonlapę ievą, tad medelio kamienas aprištas nuo pirmos dienos“, – specifiniais rūpesčiais dalijosi ūkininkė.

Daiktai turi dvasią

Kuris sodybos statinys gražiausias, svarbiausias ar puošniausias? Daliai visi savaip mieli. O iš pirmąsyk atvykusiųjų ji sužino, kad vieniems labiausiai į akis krinta naujas, šiuolaikiškas pieno perdirbimo cechas, kiti žavisi žaismingai dekoruota melžykla, tretiems mieliausia sodybos vieta – pavėsinė.

„Tik cechas statytas už ES paramos lėšas, visa kita lipdėme savo jėgomis. Reikėtų atnaujinti namą, bet kol kas nusprendėme atiduoti skolas ir toliau investuoti į ūkį, – sakė pašnekovė. – Kita vertus, klysta manantieji, kad reikia milijonų norint gražiai susitvarkyti aplinką. Pavėsinė, kurioje net karščiausią vasaros dieną vėsu, statyta iš ripkelių. Tarpai tarp jų užpurkšti makrofleksu. Tiesa, jį prakapoja ir į lizdelius nešasi paukšteliai, tad kasmet reikia padažyti. Po truputį pavėsinėje atsirado viena kita etnografinė detalė.“

Tačiau, pasak Dalios, nereikia užsižaisti su senienomis. Jai miela, kai daiktai ne iš bet kur sutempti, o primena artimus ir mielus žmones. „Tikiu, kad kiekvienas daiktas turi savo dvasią, tad nenoriu apsikrauti nežinia kokių žmonių gyvenimuose tarnavusiomis puodynėmis, ližėmis ar spragilais. Visur reikia turėti saiko jausmą“, – rodydama kuklią savo senienų kolekciją kalbėjo ūkininkė.

Gražios ir piktžolės

O dabar metas pasižvalgyti po želdynus ir gėlynus. Beje, paskutinė D.Ėmužytės darbovietė iki ūkininkavimo buvo Kairėnų botanikos sodas. Biologijos ir žemės ūkio studijas baigusi moteris puikiausiai galėtų užsiimti ir apželdinimo verslu.

„Jei manęs klausia, koks sodybos apželdinimo stilius, atsakau – romantinis. Beje, kai lankėsi prancūzai, tikino, kad tai, ką mato, yra prancūziškas stilius, vokiečiai sakė, kad vokiškas, – juokėsi Dalia. – O aš sakyčiau, kad taip tvarkosi laiko neturintys žmonės, bet norintys, kad sodyba nuolat skęstų žieduose.“ Moteris tikina, kad kiekvienas augalas vertas dėmesio, pagarbos. Net piktžolės savaip gražios, tad nieko nuostabaus, kad atidžiau pasižvalgęs viename kvadratiniame gėlyno metre gali pamatyti kelias dešimtis skirtingų augalų.

Svarbu ne kaina

„Gėlės man tinka kuo įvairiausios, labai mėgstu rožes, tačiau jos nuolat pašąla. Šį pavasarį apleistoje sodyboje radau pilnavidurių erškėčių. Nuostabiai kvepia, užaugs dideli, šalčiui atsparūs krūmai“, – pasakojo Dalia.

Anot jos, reikėtų mažiau žavėtis atvežtinėmis lepiomis augalų veislėmis, o stengtis gelbėti ir išsaugoti nuo seno mūsų kraštuose sodybas puošiančius augalus.

„Bet kokio krūmo ar medžio man nereikia. Tačiau jei kuris patiko, kaina neturi reikšmės, – sakė ūkininkė. – Svarbu rasti augalui tinkamą vietą. Štai japoninis raudonlapis klevelis tik viena eglišake pridengtas ištvėrė šaltą šių metų žiemą.“

Artimiausiuose ūkininkės planuose – apžvalgos bokšto statyba. Iš jo ne tik jai bus patogu matyti, kur ganosi ožkų banda, bet ir turistams bus smagu apžvelgti Maišiagalos apylinkes.