Sunkiai praeinami brūzgynai neišgąsdino

Kai 1989–1990 m. tuometinio kombinato „Vilniaus baldai“ darbuotojams buvo pasiūlyta imti sklypus kolektyviniame sode, Danutė ir Vytautas Trakimai buvo tarp tų, kuriems norėjosi nors savaitgaliui ištrūkti iš miesto ir sukišti rankas į žemę. Tačiau kas žinojo, kokie išbandymai laukia nusprendusiųjų burtis į sodininkų bendrijas pirmais metais po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje.

Sklype – spanguolynas

Kai pirmą kartą Danutė ir Vytautas pamatė jiems burtų keliu atitekusį sklypą pamiškėje, nuoširdžiai apsidžiaugė. Užpelkėjusioje pakalnėje augo spanguolės, kiekviename žingsnyje buvo pilna laukinių vaistingų augalų. Visa tai žavėjo medicininį išsilavinimą turinčią Danutę. Kitaip į laukinę aplinką žvelgė jos vyras.

„Iš karto tapo aišku, kad atsidūrėme visiškame užkampyje. Kolūkis jau seniai nesinaudojo šia žeme, tad eglės augo ne tik už sklypo ribos, bet ir ten, kur turėjo būti mūsų daržas ar stovėti namas. Sunkiai praeinami brūzgynai pastodavo kelią kiekviename žingsnyje“, – pasakojo vyras. Tačiau, pasak jo, toks vaizdas jų neišgąsdino. Atvirkščiai, įkvėpė ryžto pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą.

Augino bulves

Prisimindami daugiau nei dvidešimties metų istoriją ir žvelgdami į vienu gražiausių bendrijoje tapusį sklypą, sutuoktiniai tikina, kad nesigaili čia praleisto laiko.

„Abu esame dzūkai. Mėgstame gamtą, mišką. Tiesa, čia jis kitoks nei Dzūkijoje. Labai pelkėtas. Patys nepajutome, kaip pripratome prie šio Dievo užmiršto kampelio. Pirmus penkerius šešerius metus auginome bulves. Be abejo, jos buvo pačios skaniausios“, – šypsojosi prisiminusi daržininkės karjerą Danutė.

Pirmais metais buvo pradėtas veisti ir sodas. Kai kurie vaismedžiai vaisius veda ir dabar. Gėlynai tada atrodė kukliau nei šiandien, bet jų būta, nes Danutei darbas sode įgyja prasmę tik tada, jei jame kas nors žydi. Kasmet jos kolekciją papildo naujų veislių gėlės.

Šešerius metus be stogo

Vytautas pagal profesiją – statybininkas. Tad nieko nuostabaus, kad jo vasarnamio projektas išskirtinis. Anot Danutės, jis primena drugelį. Raudonų plytų sienos po nestandartinės formos stogu iš tolo traukia akį ir perša mintį, kad viduje erdvės išdėliotos kaip nors ypatingai.

„Norėjome erdvios svetainės. Gana, kad gyvename standartiniuose butuose. Tiesa, toks sumanymas dabar kelia papildomų rūpesčių. Jei statyčiau kitą namą daug ką daryčiau kitaip“, – vedžiodamas po namą kalbėjo Vytautas. Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad pradėtas statyti namas šešerius metus stovėjo be stogo. Nežinia, ką galvojo kaimynai ir tada, ir kai prieš penkerius metus Trakimai kur buvę, kur nebuvę vėl pradėjo tvarkytis savo sklype.

Tarėsi su žmona

Vytautui mažiausiai rūpi, ką galvoja kiti. Sumanę toliau investuoti į sklypą pamiškėje jie nusprendė, kad būtina pasistatyti pirtį. Abu ieškojo jai tinkamiausios vietos.

„Darbų ėmėmės iš esmės. Kadangi pirtis turi stovėti prie vandens telkinio, teko išvalyti ir pagilinti tvenkinį, kurio vandenį į mišką buvo nukreipę bebrai. Tada iš aplinkinių laukų prisivežėme akmenų. Kaip ir kur juos išdėlioti, tariausi su žmona, nes jai buvo svarbu žinoti, kur galės sodinti augalus. Nieko nedarėme bet kaip, iš anksto neapsvarstę“, – pasakojo Vytautas. Diskusijos nebuvo bevaisės. Žvelgiant į pirties aplinką akivaizdu, kad akmenys ir augalai tarpusavyje puikiai dera. Kaip ir Danutė su Vytautu.

Pirties malonumai

Trakimai vienu balsu tvirtina, kad į sodą bendrijoje „Gluosnis-2“ juos sugrąžino pirtis.

„Kiekvieną savaitgalį bet kuriuo metų laiku vos tik atvažiavę skubame kūrenti pirties. Užtenka dviejų glėbių malkų ir po valandžiukės jau galime kaitintis. Mums abiem patinka karštis. Galime išbūti net 120 laipsnių karštyje“, – linksmai pasakojo Danutė. Vytautas visiems rekomenduotų statyti tik rąstinę pirtį.

„Esam labai patenkinti suplanavimu. Bendras plotas su dengta terasa – 60 kv. m, iš jų 3 × 3 kv. m – priešpirtis, 3 × 2 kv. m – persirengimo kambarys, 4 × 3 kv. m – poilsio kambarys, kuriame įrengtos elektra šildomos grindys, todėl žiemą šis nedidelis kambariukas labai greitai prišyla, juolab kad jame stovi židinys, kurį kūrenant kaista ir pati pirtis“, – aiškino Vytautas. Tokios pirties pavyzdį jis rado viename rusiškame žurnale. Anot jo, net penkiolikos žmonių draugija gali sutilpti pirtyje.

Paprasta ir gražu

Danutė tikina, kad pirtis – ne tik malonumas, bet ir didelė nauda sveikatai.

„Kai pradėjome nuolat pertis, pajutome, kad dingo daug negalavimų. Dabar jaučiame poreikį kiek­vieną savaitgalį atsikratyti susikaupusių šlakų ir pasikrauti energijos ateinančiai savaitei“, – sakė moteris.

Ji su dideliu malonumu neria į šaltiniuotą tvenkinį. Beje, lieptą ir link jo vedantį taką Vytautas padarė pats. Drebulės pusrąsčiai, kuriais iš pirties nusileidžiama prie liepto, puikiai dera su originaliu liepto turėklu. Anot Vytauto, reikia tik nueiti į greta esantį mišką ir netingėti padirbėti.

„Radau nulaužtą drebulės šaką. Nužievinau, pašlifavau, nulakavau ir štai – turėklas. Paprasta ir gražu“, – pasakojo nagingas vyras. Tokių paprastų, bet su meile pritaikytų aplinkos detalių iš šalia esančio miško ar laukų, Trakimų sode ne vienas. Labiausiai juos džiugina reto grožio ir formų akmenys. Vienas jų net su „dinozauro“ pėda.