Sojų auginimo pamokos

Pagal paraiškas iš Čekijos atvežtų sojų veislės ‘Annuška‘ sėklų pakaks apsėti 1 000 ha. Sojas panoro auginti žemdirbiai iš daugelio šalies rajonų.

Geriausia sėti gegužę

Sojos geriausiai auga derlingose nepiktžolėtose dirvose. Geriausi priešsėliai – varpiniai javai, kukurūzai, cukriniai runkeliai, bulvės ir daugiametės varpinės žolės. Auginant po ankštinių augalų, gali padidėti ligų ir kenkėjų pavojus. Mūsų bandymų metu sojos gana sėkmingai augo po dobilų. Jos gerai pakelia ir atsėliavimą.

Pavasarį iš rudens suartą dirvą, kai tik pradžiūva, reikia nuakėti. Jei pavasaris užsitęsia arba dirvos yra nelygios ir piktžolėtos, jas pravartu 6–8 cm gyliu sukultivuoti ir privoluoti. Taip išlyginamas dirvos paviršius ir išprovokuojamas piktžolių dygimas. Prieš sėją dirva dar kartą nuakėjama. Taip sunaikinama nemažai dygstančių piktžolių.

Geriausiai sojos dygsta, kai dirvos paviršius sušyla iki 10–15 laipsnių. Gana sėkmingai yra užaugusios sojos, pasėtos balandžio pabaigoje. Labai svarbu, kad subrinkusios sėklos sudygtų, nes kitaip jos gali supūti. Jau sudygęs sojos pasėlis gali pakelti 3–4 laipsnių šalnas. Taigi geriausia ankstyvąsias sojas sėti antroje gegužės pusėje, kai orai tampa pastovesni. Ukrainiečiai dalį sojų sėja gegužės viduryje, o kitas – mėnesio pabaigoje. Pavyzdžiui, pernai vėliau pasėtos sojos mažiau nukentėjo nuo sausros. Be to, sojos – trumpadieniai augalai, vėliau pasėtos geriau pakelia ilgos dienos stresą, mažiau kenčia nuo piktžolių.

Sėklas būtina apvelti

Sėklos norma priklauso nuo sėjos būdo, sėklų stambumo ir kovos su piktžolėmis metodų. ‘Annuška‘ veislės sojas sėti reikėtų 12–15 arba 45–50 cm tarpueiliais. Kaip sėti, lemia dirvos piktžolėtumas ir turima tarpueilių purenimo technika. Sėjant 15 cm tarpueiliais, 1 kvadratiniame metre susidaro 666 cm, o 45 cm – 222 cm eilutės. Taip į vieną išilginį metrą atitinkamai pasėjama 14–15 ir 32–34 sėklos. Geriausia sėklos normą nustatyti milijonais sėklų hektarui. Sojų ‘Annuška‘ 1 000 sėklų sveria apie 110–155 gramus. Sėjant siaurais tarpueiliais į hektarą reikėtų išberti 0,85–0,9 mln., o plačiais – 0,5–0,55 mln. daigių sėklų. Jei sėjama plačiais tarpueiliais ir numatoma pasėlius akėti, sėklos normą reikėtų padidinti 10–15 proc. Prieš sėją sojų sėklas patartina apvelti joms tinkamu nitraginu (gumbelinėmis, azotą fiksuojančiomis bakterijomis).

Vienam centneriui sojų sėklų išauginti reikia 7,5 kg azoto, 2,5 kg fosforo, 3,5 kg kalio, 1 kg magnio, 2 kg kalcio, 0,4 kg sieros. Sojos 50–70 proc. reikalingo azoto apsirūpina pačios, t. y. gauna iš jų šaknyse gyvenančių gumbelinių bakterijų, jeigu jų yra dirvoje. Todėl, jei trūksta mineralinių trąšų, sojas galima auginti ir netręštas mineralinėmis azoto trąšomis.

Mineralinių trąšų sojoms rekomenduojama: 20–60 kg/ha azoto, 60–80 kg/ha fosforo ir 80–120 kg/ha kalio veikliosios medžiagos, priklausomai nuo dirvos turtingumo maisto medžiagų. Fosforo ir kalio trąšos išberiamos prieš rudeninį arimą arba anksti pavasarį, o azoto 30 kg/ha – pavasarį, ruošiant dirvą sėjai. Tai vadinamasis startinis azoto kiekis, reikalingas augalams, kol dar gumbelinės bakterijos neaktyvios arba būna vėsūs ir drėgni orai. Nepanaudotas azoto trąšas pavasarį vertėtų išberti prieš sojų žydėjimą. Geriausia jas berti į tarpueilius, kad neapdegintų augalų. Intensyviausiai maisto medžiagas sojos naudoja nuo žydėjimo iki anksčių susidarymo. Tada iš dirvos paima apie 78 proc. viso reikiamo kiekio azoto, 82 proc. fosforo, 50 proc. kalio.

Didžiausia problema – piktžolės

Lietuvoje, esant šiltam gegužės orui ir pakankamai drėgmės, sojos sudygsta per 10 dienų, o vėsiu oru – per 20 dienų. Auginant genetiškai nemodifikuotas sojas, didžiausia problema – piktžolės. Su jomis tenka kovoti agrotechninėmis ir cheminėmis priemonėmis. Ekologiniuose ūkiuose sojas geriausia būtų auginti plačiais tarpueiliais, kad sudygusį pasėlį būtų galima bent 1–2 kartus išpurenti. Tam geriausiai tinka įvairios frezos. Akėti sojas bent vieną kartą reikėtų praėjus 3–4 dienoms po sėjos.

Negalima jų akėti 2–3 d. iki sudygimo, kai jų daigeliai yra kabliuko formos. Po sudygimo, priklausomai nuo piktžolėtumo, akėti reikia daigams pasiekus pirmo tikrojo lapelio fazę, o antrą kartą – kai susiformuoja 3 lapeliai. Sojos gana gerai pakelia akėjimą, tačiau jas reikėtų akėti skersai arba išilgai eilučių. Akėti patartina antroje dienos pusėje. Tada daigeliai yra ne tokie stangrūs ir mažiau traumuojami. Akėjimas po sėjos piktžolėtumą sumažina 40–50 proc., o po sudygimo – 65–75 proc. Akėjant iki sudygimo, agregato greitis turi būti ne didesnis kaip 6 km/val., o po sėjos – 5 km/val. Tarpueilius purenti geriau po akėjimo.

Chemizuoti ūkiai, be minėtų agrotechninių priemonių, naudoja ir herbicidus. Ukrainoje, ypač daugiametėmis piktžolėmis užterštose dirvose, po pavasarinio akėjimo leidžiama varpučiams užaugti iki 10–12 cm, o usnims ir kitoms piktžolėms suformuoti rozetes, tuomet sėjamos sojos. Iki sojų sudygimo likus 3–4 d., pasėlis nupurškiamas raundapu.

Ukrainiečiai ir čekai sojų pasėliuose sėkmingai naudoja dirvinius herbicidus, kurie slopina piktžolių augimą 30–40 dienų. Dviskiltes ir vienaskiltes piktžoles gerai naikina Harnes 1,5–2,0 l/ha ir Granstaro 2,0 l /ha mišinys.

Pirmosiomis augimo savaitėmis sojos auga ir vystosi lėtai, formuoja šaknis ir jas gali nukonkuruoti piktžolės. Todėl gali tekti naudoti ir kontaktinius herbicidus. Sparčiausiai auga vienaskiltės piktžolės. Prieš dviskiltes piktžoles herbicidai purškiami, kai sojos turi 1–3 tikruosius lapelius, o prieš vienaskiltes – nepriklausomai nuo augimo fazės, bet dažniausiai esant 5–7 lapelių fazei.

Kai įvairių piktžolių labai daug, gali būti naudojami herbicidų mišiniai, tačiau jie labiau slopina ir sojų augimą. Geriausia būtų sojų pasėliuose išsiversti be herbicidų, nes jie gali pakenkti ne tik sojoms, bet ir dirvožemio makro- ir mikroorganizmams, ypač gumbelinėms bakterijoms bei kai kuriems po sojų auginamiems augalams. Beje, Lietuvoje neturime registruotų herbicidų sojoms.

‘Annuška‘ – labai ankstyva veislė. Jos vegetacijos periodas trunka 95–105 dienas. Ukrainoje auginamos ‘Annuška‘ veislės sojos užauga 80–110 cm. Tikėtina, kad mūsų agroklimatinėmis sąlygomis jos bus žemesnės. Šios veislės augalai kompaktiški, atsparūs išgulimui, mezga daug ankštelių. Kaip ir kitų augalų rūšių, sojų derlingumas labai priklauso nuo auginimo technologijos. Lietuvoje sojų auginimas beveik netyrinėtas, todėl reikės remtis kitų šalių patyrimu.

Prof. habil. dr. Antanas Svirskis