Sodui sugaišto laiko negaila

Atsako į visus klausimus

Jaunystėje įgyta biologų specia­lybė ir gyvenimo patirtis padėjo sutuoktiniams neprarasti vilties, kai kasmet tekdavo patirti nuostolių sode, medelyne ir gėlynuose.

Regina su Vytautu neskaičiuoja, kiek laiko praleidžia dirbdami medelyne, tvarkydami aplinką, puoselėdami augalus šiltnamyje ir beveik dviejų hektarų teritorijoje. Anot darbštuolių, darbų į valias visais metų laikais. Vidurvasarį šioks toks atokvėpis nuo pirkėjų. Pavasarį ir rudenį net eilutė išsirikiuoja – tiek norinčiųjų įsigyti sodmenų.

„Neužtenka tik parduoti žmogui obelaitę, kriaušę, persiką ar kito kurio augalo sodinuką. Jei jis netinkamai pasodintas ar augs be priežiūros, naudos nebus. Taigi kartais sugaištu kone pusvalandį, kol atsakau į visus klausimus, – pasakojo Regina. – Sugaišto laiko negaila. Kai medelis gerai auga ir dera, būname patenkinti ir mes, ir pirkėjai.“

Griežta atranka

Kazlauskų medelynas Pagiriuose – nedidelis, palyginti su pramoniniais Lietuvos medelynais. Tačiau jis ypatingas tuo, kad per daugelį metų biologai atsirinko tinkamiausius Vilniaus kraštui augalus.

„Daug ko negalėtume auginti net ir norėdami, nes gyvename prie pat Vokės upės. Sunku apsakyti, kaip kenčiame nuo šalnų, – guodėsi moteris. – Anapus kelio ant kalniuko gyvenantieji kartais net nežino, ar būta naktį šalnos, ar ne, užtat pas mus viskas – virte nuvirę. Taigi auginame tik itin atsparias šalčiams vaismedžių ir vaiskrūmių veisles. Atsirenkame ir dekoratyvinius augalus bei gėles.“

Ateities planai

Didžiausia šių metų naujiena Kazlauskų namuose ta, kad po dešimties metų iš Airijos grįžo dukros Giedrės šeima. Jaunėlė Rūta studijas irgi nusprendė tęsti Lietuvoje, o ne Danijoje. Vyriausioji Rasa – kol kas tik viešnia namuose. Kieme lakstančių anūkų Ūlos ir Vytuko klegesys džiugina Reginą ir Vytautą. Dukros šeima įsikūrė čia pat, ūkinį statinį perdarius į gyvenamąjį namą. Kol kas darbo Giedrė su vyru Algimantu neieško. Yra kuo užsiimti tėvų sodyboje. Ateities planuose – pabandyti išgyventi iš tėvų sukurto verslo.

„Mums jau sunku. Metai nebe tie. Šaunu, kad vaikai nebijo darbo, mėgsta augalus. Iš pradžių patarsime, o vėliau, jei mums sveikata neleis, patys sėkmingai tvarkysis“, – tikino Regina.

Pavyzdiniai želdynai

Visais metų laikais gražiai atrodo želdynai apie Kazlauskų namą. Čia – Reginos valdos. Jos nuopelnas, kad sklypas tapo ne tik žalia, bet ir žydinčia oaze. Neseniai moteris per pusdienį pati suformavo alpinariumą ir apsodino augalais.

„Auga toje vietoje kaulenis, kuris kasmet apšąla. Kad nereiktų jo kasti, užpyliau žemėmis, sudėliojau akmenėlius, sukomponavau augalus ir turiu dar vieną širdžiai mielą kampelį“, – džiaugiasi Regina.

Daržo zoną ir ūkinius pastatus ji nusprendė paslėpti už miskantų sienos. Jų moteris pasodino kelių spalvų ir atspalvių. Šalia puikiai dera kiti viksviniai augalai. Šiuo metų laiku – pats viendienių žydėjimas.

Įspūdingais žiedais stebina geltonosios Reginos numylėtinės. Tiesa, ji be jokio gailesčio atsisako nepatikusių ar pabodusių augalų. Jei kuris mielas, bet pernelyg didelis, ima žirkles ir, pavyzdžiui, rutulinė tuja pavirsta bonsu, o kadagys įgauna žalios lėkštutės formą. Bevaikščioda­mi randame ir krū­minį kaštoną. Tokiu jį pavertė ne veislių kūrėjai, o Reginos „burtai“ – moteris nuolat išlaužo ūglius ir dešimties metų medis atrodo kaip krūmas. Tą patį daro ir su dygiąja egle.

Griežta atranka ir „burtai“

„Nė kiek nesisieloju, jei kuris augalas nušąla ar ima nebepatikti, – tikino moteris. – Jų vietoje pasodinu kitus. Pamėgau kadagius, kukmedžius, dekoratyvines eglutes. Svarbu augalus tinkamai susodinti. Priekyje, arčiau tako, sodinu lėčiau augančius, tolėliau už jų – aukštesnius. Augalai neturi gožti vienas kito. Gražu, kai pavasarį tarp spygliuočių žydi svogūninės gėlės, tačiau jas patarčiau įkasti į žemę su vazonėliais. Tada peržydėjusias tulpes, narcizus, hiacintus galima iškelti į nuošalesnę vietą, kad džiūstantys žiedkočiai negadintų spygliuočių salelės vaizdo.“

Nuo piktžolių Regina ginasi mulčiavimu. Pro 5–7 centimetrų storio spygliuočių žievių sluoksnį iš žemės neprasikala ir į dirvą nepatenka jokia nepageidaujama žolė.

Anot Reginos, svarbu nebijoti eksperimentuoti. Kasmet ji sodina naujų veislių gėles. Jei patinka – daugina, jei ne – atsisako. Šią vasarą ją džiugina margalapis glūdas. Gerų žodžių ji negaili ir itin atspariai šalčiams šluotelinei hortenzijai "Unic", tujai "Reingoldo".

Atsparioji vijutrė

Neatsilaikę madų vėjams Kazlauskai į savo sodybą įsileido ir skiepytus kamieninius medelius. Vienus padovanojo draugai, kitus pirko patys.

„Neįprasti akiai laibakojai – puikus sodybos želdynų paįvairinimas. Beje, po jais puikiai auga ir šiek tiek jų aukštą kamieną paslepia vijutrė, – pasakojo pašnekovė. – Šis vijoklinis augalas man – tikras atradimas. Kilęs iš šiaurinių kraštų, jis pradeda lapoti vos nutirpus sniegui, niekada neapšąla, žydi nuo ankstyvo pavasario iki rudens. Prie vartų ne kas kitas, o vijutrė, pasidabinęs žilomis žiedynų barzdomis, pasitinka svečius.“

Daržas, kokių reta

Daržo teritorijoje puikiai dera pardavimui skirti dekoratyviniai augalai ir daržovės. Mat vasara pats augimo metas, o trąšioje žemėje auganti daržovių įvairovė gali nustebinti ir visko mačiusius. „Auginu tik derlingas ir atsparias ligoms veisles. Labai patinka baltieji svogūnai: saldūs, auga labai dideli. Jie užauginti iš sėk­lų. Ankštines pupeles auginu tik vijoklines.

Atsirinkau "Golden Meri" veislę. Iš agurkai pasirinkau "Mandy", pomidorų – "Bruklin", "Raisa", "Marfa", "Starbuk", "Madina“, – vardijo pašnekovė. Tiesa, Regina neraišioja ir neramsčioja vijoklinių augalų. Prieš sodindama juos, įsmeigia žemėn iš armatūros išlenktą stačiakampį. Augalai sparčiai lipa ant jo pritvirtinta tinkline plastikine viela. Tokių žaliųjų sienelių Kazlauskų darže ne viena.