Prie namų – oazė su kalneliais

Kai prieš ketverius metus jauna šeima nusprendė gyventi nuosavame name, jau žinojo, kad aplinką tvarkys patys. Dvidešimties arų sklypas Bukiškių gyvenvietėje, sostinės pašonėje, atitiko Balčiūnų svajonę.

„Nenorėjau didelio sklypo. Prisimenu vaikystę, kai lėkdavome iš vieno kolektyvinio sodo į kitą ir dar į kaimą. Na, jau ne, tariau sau, jokių daržų, jokio šiltnamio, jokio ravėjimo. Abu su vyru sutarėme, jog svarbiausia išsaugoti erdvę, kad patys jaustumės smagiai ir vaikams būtų kur žaisti“, – sakė Jurgita.

Svarbu neskubėti

Tačiau jaunos šeimos netenkino lygus kaip stalas taisyklingo kvad­rato formos sklypas. Reikėjo pakeisti reljefą. Viena – matyti gražius kitų sutvarkytus sklypus, kas kita – kurti grožį patiems.

„Gerai, kad neskubėjome. Kiekvieną idėją aptardavome, pamatuodavome. Prieš formuodami kalnelius jų kontūrus žymėdavome naudodami laistymo žarną. Takeliai atsirado tik tada, kai aiškiai žinojome, kur jie turi vesti. Tad labai ramiai žvelgėme į tai, kad sklypo tvarkymo darbai truko ne vienus metus. Svarbu, kad viską darome taip, kaip norisi mums“, – tikino Kęstutis.

Girdėdama tokias vyro kalbas, Jurgita neiškenčia nepriminusi, kad jos vyras – tikras asfalto vaikas, gimęs ir augęs Vilniuje, kažkada svajojęs gyventi tik sostinės senamiestyje. Dabar jis nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be nuolatinio žolės pjovimo ir augalų priežiūros. Net nušalusią stiebinę rožę pats ėmėsi gelbėti: įskiepijo trijų skirtingų veislių rožes.

Yra iš ko rinktis

Daugiausia žavesio sklypui suteikia kalneliai. „Didžiausias mūsų patarėjas – mano tėtis Vidmantas Pelėda. Namuose, kur užaugau, – tikras dendrologijos sodas. Nemaniau, kad aistra rinkti ir puoselėti išskirtinio grožio ir retų veislių augalus užsidegsiu ir aš. Dažnai su vyru važinėjame į įvairiausias muges, tačiau esame sau pasakę, kad atsivešime iš jų du ar tris augalus, ne daugiau“, – šypsodamasi prisipažino jauna moteris. Anot jos, augalų pasiūla Lietuvoje labai didelė, tad nėra problemų renkantis norimos veislės medžius ar krūmus.

„Rekrūtų“ kampas

Ne vienas užsukęs pas Balčiūnus ima su užuojauta linguoti galvą, esą visą laisvą laiką jauni žmonės turi skirti aplinkai tvarkyti. „Nieko panašaus. Kęstutis kas dešimt dienų pjauna žolę, o aš su šakapjauste aptvarkau medelius, raviu ne daugiau kaip 15 minučių per savaitę, nes nėra ką. Juk visi augalai auga vejoje, tik prie namo nedidelis želdynėlis iš daugiamečių ir vienmečių augalų.

Serenčius ir begonijos susodintos tankiai, tad susidaro kilimėlis ir piktžolėms nėra kur augti“, – pasakojo Jurgita. Daugiausia rūpesčių būna pavasarį, nes žiemos šalčiai pridaro eibių. Tačiau nušalusių augalų Balčiūnai neskuba keisti kitais. Jei yra nors menkiausias gyvybės požymis, palieka.

„Kairiame sklypo kampe auganti akacija ataugo iš kelių pumpurų ir dabar džiugina gaivia žaluma. Už akacijos – „rekrūtų“ kampas. Ten už bausmę, kad prastai auga, atsiduria kai kurie medeliai, krūmai ar daugiametės gėlės. Patikėsite ar ne, bet pabuvę ant atsarginių suolelio jie susipranta ir pasodinti į kitą vietą auga kuo puikiausiai“, – linksmai aiškino Kęstutis.

Didžiausiais siaubas – kurmiai

Tačiau Balčiūnų sklypą pamėgo gyvūnai, kurių į „rekrūtų“ kampą nenugrūsi ir neperauklėsi. „Didesnio siaubo už kurmius negali būti, – tikino Jurgita. – Ko tik nedarėme. Naikinome visais įmanomais būdais. Tačiau kurmiams nė motais. Spėjame, kad gausi jų šeimyna įsikūrusi po dideliu beržu dešiniame sklypo kampe. Kai praėjusiais metais ten buvo kelios daržo lysvelės, man žemės purenti nereikėjo, nes tai darė kurmiai“, – netverdama apmaudu pasakojo Jurgita.

Taigi Balčiūnai nusprendė visiems laikams atsikratyti kurmių. Per visą sklypo perimetrą daugiau nei metro gylyje netrukus bus įkasta aplieta plastiku metalinė 13 mm akučių tvora. Likusieji šiapus tvoros „agronomai“ bus išgaudyti spąstais. Ir tik tada Kęstutis tikino galėsiąs ramiai miegoti, nes žūtbūtinė kova su kurmiais jau buvo perpildžiusi jo kantrybės taurę.

Originali terasa

Kai oras atšyla, kavą Balčiūnai geria lašo formos lauko terasoje prie namo, kurią juosia originali gyvat­vorė. „Nenorėjome medinės terasos su stogeliu, nes dėl jo mažiau lauko šviesos patektų į namą pro langus. Ilgai diskutavome, kol apsistojome ties šiuo variantu, – sakė Jurgita. – Tėtis patarė gyvatvorę formuoti iš skroblų. Jaunus jų medelius formavome taip, kad horizontaliai vienas su kitu susipintų.

Tarpuose tarp jų pasodinome raudonlapį pūkenį. O kad vaizdas būtų dar gyvesnis – rausvažiedžių flioksų. Tiesa, pūkenis po šios žiemos apšalo, tačiau nieko tokio, nes atžėlė iš šak­nų ir dabar atrodo dar gražiau.“ Kęstutis atkreipia dėmesį į ypatingos veislės kaštoną, kuris jau dabar puikiai apsaugo terasą nuo saulės. O kai dar labiau ūgtelės, taps plačiu žaliu stogu, kuris dangun kels raudonų žiedų žvakes.

Nesuklysiu teigdama, kad sutuoktinių poros darnos ir veržlumo simboliu galėtų tapti sraigto forma aukštyn kylanti tuja. Anot jų, tik iš pradžių prireikė Jurgitos tėčio pagalbos, tačiau dabar, kai forma aiški, belieka kartkartėmis apkarpyti jaunas šakeles.