Piešimas ant stiklo

Sunku ir patikėti, jog buvo laikas, kai žmonės nežinojo, kad langus galima įstiklinti, nors stiklą gaminti mokėjo - iš jo darė papuošalus, indus.

Norėdami išgauti plokščią stiklą, senieji stiklo meistrai pradžioje išpūsdavo stiklo burbulą, o paskui jį iškočiodavo. Tai buvo visai nedideli, iki 15 cm skersmens, stiklo gabalėliai. Spalvoto stiklo šukes įrėmindavo švine, iš jų komponuodavo vitražus. Vienas iš pirmųjų įstiklintų namų yra Vokietijoje, X a. pastatytoje Tegernzės pilyje.

Langų stiklas buvo prabangos ženklas. Toks jis išliko iki pat vėlyvųjų viduramžių. Paprasti žmonės namų langus dangstydavo pergamentu, aliejumi prisodrinta drobe, kaime neretai - kiaulės oda ar ištempta pūsle. Nesunku suprasti, kodėl senovinės statybos namams būdingi mažyčiai langeliai. Žmonėms nešaudavo į galvą mintis pro langą gėrėtis gražiu vaizdu. Patalpose vyravo prietema.

Šiandien stiklas - itin patvari, architektus, inžinierius bei menininkus viliojanti medžiaga. Ji iš tiesų ypatinga: kartą išlydyta ir sustingusi, visam laikui išsaugo naujai suteiktą formą.

Šiuolaikinės technologijos leidžia gaminti iki šiol neįsivaizduojamo skaidrumo, norimo storumo ir savybių stiklą. Žmonės išmoko jam suteikti ir ypatingų savybių - padaryti itin atsparų smūgiams, ugniai, triukšmui ar saulės spinduliams. Stiklo gamyba - uždaras ir saugus procesas. Didžiulėse lydymo krosnyse smėlis, dolomitas (kalkės), soda bei dalis švarių stiklo šukių virsta iki raudonumo įkaitusiu skysto stiklo ežeru, paskui nutįsta glotnia begaline upe, kurią žmonės formuoja ir pjausto savo nuožiūra. Lydymo krosnyse, kuriose ūžia degančios dujos, vyrauja net pusantro tūkstančio laipsnių temperatūra! Tačiau žmonėms nereikia prakaituoti pragariškame karštyje: jie sėdi kondicionuojamoje patalpoje prie kompiuterių.

Piešimas ant stiklo yra visiška priešingybė įprastam piešimui. Čia tenka galvoti ir viską daryti atvirkščiai, nes piešiama "išvirkščiojoje" stiklo pusėje. Tarkime, žmogaus veide pirmiausia išpiešiami akių vyzdžiai ir burna, tik paskui - skruostai, pasirinktąja spalva kartu užtepant anksčiau nupieštas smulkiąsias detales.

Pradedama nuo natūralaus dydžio piešinio eskizo sulig turima stiklo atraiža. Stiklas rūpestingai nuvalomas langų valikliu. Nuspalvintas paveikslėlis pakišamas po švariu stiklu.

Pasiruoštas tamsiais aliejiniais dažais (galima šiek tiek atskiesti terpentinu) pirmiausia ant stiklo apvedžiojamas piešinio kontūras. Piešti patogu plunksna arba stora švirkšto adata. Palaukiama, kol dažai išdžius.

Piešimui ant stiklo tinka audiniams (medvilnei, šilkui, vilnai) skirti aniliniai dažai. Jie paruošiami taip. Vandenyje išbrinkinamos želatinos granulės (1 dalis želatinos - 3 dalys vandens), paskui želatina ištirpinama karšto vandens vonelėje. Į atskirus nedidelius indelius įberiama dažų miltelių. Jie atskiedžiami vandeniu bei sumaišomi su nedideliu želatinos kiekiu.

Tokie dažai ant stiklo tepami plonu sluoksniu. Kita spalva dengiama tik išdžiūvus pirmajam sluoksniui. Norint, kad dažai pasidengtų tolygiai, paveikslėlį galima nutapnoti dažuose pamirkytais vatos tamponėliais. Visiškai išdžiūvusį piešinį patartina padengti bespalviu nitrolaku.

Vietoj anilinių dažų galima naudoti įvairiaspalvį rašalą, tušą, akvarelę tūtelėse, plakatinius dažus. Jie taip pat sumaišomi su želatina. Želatininiai dažai greitai stingsta, todėl jų reikėtų pasiruošti nedaug, tik tam kartui, be to, piešti vos pašildytais dažais.