Pietų Amerikoje bitininkai buriasi į kooperatyvus

Ilgas ir turiningas maršrutas

Dalyvavusieji kongrese turėjo galimybę susipažinti su Argentinos bitininkyste. Galėjome rinktis vieną iš septynių siūlomų maršrutų. Mes pasirinkome vieną iš ilgiausių (beveik 1 000 km). Keliaudami juo pamatėme, kaip šalies bitininkai profesionalai darbuojasi lygumose. Tai buvo labai įdomi ir turininga išvyka. Lankėme profesionalius bitynus, medaus apdorojimo įrengimų gamybos, bitininkų drabužių siuvimo, vaško perdirbimo gamyklas ir kompanijas, dalyvavome nustatant bičių sergamumą varoze ankstyvą pavasarį.

1 000 šeimų bitynas – vidutinis

Bitininkystės rinkoje Argentina užima labai svarbią vietą. Ji – trečia šalis po Kinijos ir JAV pagal medaus gamybos apimtį ir pirma pagal eksportą – apie 90 proc. šalyje pagaminamos produkcijos eksportuojama (daugiausia į JAV ir Europos žemyną). Trumpai apibūdinant bitininkavimą Argentinoje galima pasakyti, kad tai – sunkus darbas. Todėl jaunimas nelabai jį mėgsta.

Sėkmingais laikomi metai, kai iš vienos bičių šeimos prikopiama 40–50 kg medaus. Tokių rezultatų pasiekiama tik vežiojant bitynus kelių šimtų kilometrų atstumu. Apie 1 000 šeimų bitynas profesionalų vertinamas kaip vidutinis. Vienas bitininkas tik iš šios veiklos galėtų pragyventi laikydamas apie 600 šeimų. Jeigu bitininkas gauna kiek daugiau nei 5 Lt už didmeninėje rinkoje parduotą kilogramą medaus, tai jau neblogas rezultatas. Apie 80 proc. bitynuose laikomų bičių sudaro itališkos bitės, po jų antroje vietoje – Karnikos rasė. Šiek tiek yra išlikusių ir vietinių bičių.

Paprastumas lemia sėkmę

Lietuvos ir Argentinos bitininkystę lyginti būtų sunku dėl skirtingo skaičiaus bičiulių ir pagaminamos produkcijos apimties, taip pat skirtingų klimato sąlygų, nors ir ten bičių neskraidymo periodas trunka apie 5 mėnesius. Maisto tuo metu joms tenka duoti apie 20 kg. Tačiau bent porą dalykų, kurių reikėtų pasimokyti iš šios šalies bičiulių, norėčiau pabrėžti. Labai svarbus paprastumas. Ten bitininkas susitvarkyti su tiek šeimų pajėgia todėl, kad laikomasi vieningo inventoriaus standarto. Colio storio sienų vieno aukšto aviliai, vieno tipo (Langstroto) rėmai, kurių viename aukšte – 9 (nektarui rinkti dar naudojami ir pusės aukščio rėmai), unifikuotos medaus apdirbimo linijos, skirtos būtent tokiam standartui, galutinio produkto supilstymas iš karto į 300 kg svorio statines. Tai – pagrindiniai dalykai, lemiantys nedidelę medaus savikainą. Todėl Argentinos bitininkai sėkmingai konkuruoja pasaulio rinkoje.

Kooperatyvo nariu būti naudinga

Lietuvos bitininkui, kuris yra daugiau nei mėgėjas, patarčiau savo bityne suvienodinti inventorių taip, kad nereikėtų sukti galvos, kuriam aviliui kuri meduvė tinka. O jei dar pradedama eksperimentuoti, keliais centimetrais padidintas ar pažemintas avilys ar korys bitei būtų patogesnis, mažos medaus gamybos savikainos nereikia tikėtis. Kitas labai svarbus dalykas – kooperacija. Argentinoje daug stambių bitininkų kooperatyvų, kurie savo nariams teikia įvairias paslaugas.

Svarbiausia – produkcijos realizavimas. Bitininkas praranda apie 3 proc. kainos, jei realizuoja medų per kooperatyvą. Pardavęs pats gautų daugiau, tačiau būdamas kooperatyvo nariu jis laimi daugiau: centralizuotas būtinų bitininkystei priemonių pirkimas, žinių suteikimas leidžia kooperatyvo nariui gaminti produkciją mažesne savikaina. Lietuvoje kooperacija kol kas nėra aktuali. Tačiau jeigu ir toliau tęsis bitininkystės pakilimas, šį sektorių rems valstybė, o ateityje gamtos sąlygos bus palankios gauti neblogus derlius, neišvengiamai teks dairytis į eksporto rinkas. Tada jau reikės mąstyti, ką daryti, nes bitininkas su keliomis tonomis medaus (tokių pas mus dauguma) yra labai smulkus rinkos žaidėjas, jo galimybės minimalios.

Sigitas Uselis