Nusilenkimas senovinei bitei

Senoji rasė dabar saugoma draustiniuose: Lenkijoje, Bialystoko vaivadijoje, taip pat Rusijoje, Baškirijoje. Ilgokai šias bites mėginta išsaugoti ir mūsų šalyje.

Nesugebėjome išsaugoti

Vietinių bičių draustinis Lietuvoje, miškuose tarp Jurbarko ir Tauragės, buvo įsteigtas 1967 m. Draustinyje buvo bent penki bityno skyriai, iš viso juose laikyta apie 100–150 bičių šeimų. Deja, ganyklos buvo silp nos, ir bitės vos išgyvendavo. Jas apniko askosferozė, kitos ligos. Viliantis išgelbėti, 1992 m. bitės buvo perkeltos į Dotnuvą, Žemdirbystės instituto bityną. Tačiau maždaug prieš penkerius metus teko pripažinti, kad pastangos bevaisės, Vidurio Europos tamsiųjų bičių Lietuvos populiacija yra išnykusi.
„Jeigu būtų lėšų, vietines bites būtume išsaugoję panašiai kaip vištines žąsis ar kitas vietines gyvūnų veisles. Deja, mus vertina pagal tai, kiek straipsnių mokslinėje spaudoje paskelbiame“, – apgailestauja Žemdirbystės instituto Bitininkystės sektoriaus vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Jurgis Račys.
Vietinės bitės portretas
Vietinė bitė už kitas stambesnė, nors plika akimi anatominius skirtumus įvertinti sunku.
Kūnas tamsus, koriai dengiami baltai. Pagrindinio medunešio metu nektarą pila į meduvę. Lankuolės aktyviau informuoja apie surastą maistą, kai nektaro koncentracija didesnė negu 15 proc., todėl jų pagamintas medus – dietinis. Bitės išsiskiria piktumu, spietlumu. Šeimos pavasarį stiprėja lėčiau, vėlai pradeda auginti perus – sodų ir pienių medunešį „pramiega“. Produktyvumas mažesnis nei kitų rasių.
Turi nemažai gerų savybių. Tai miško bitė, prisitaikiusi misti miško maistu. Gerai žiemoja ir, skirtingai nuo kitų, puikiai prasimaitina viržių medumi. Žiemą mažiau suvartoja maisto. Pasitenkina silpnu medunešiu.

Gal pas senuosius bitininkus?

J.Lankelis tiki: imant medų, svetimi negali žiūrėti, kitaip bitės sugels. Martyno Vidzbelio nuotrauka

O gal vis dėlto kur nors Lietuvoje dar yra išlikusių senosios populiacijos bičių? Pavyzdžiui, miškingajame Varėnos rajone?
Šio rajono Noškūnų kaimo gyventojų Janinos ir Jono Lankelių sodyboje, šeimininko žodžiais, gyvena senovinės bitės. Devyniasdešimtmetį ratuotosios lydi visą gyvenimą, išskyrus tremtį Sibire. Per trylika metų Vorkutoje jis išsaugojo ne tik prisiminimą apie bičių dūzgimą tėviškėje, bet ir lenkų laikais surašytus žemės dokumentus. Vos Lietuvai laisvėti pradėjus, pirmasis rajone žemę atsiėmė!
Pasakodamas apie savo bitininkavimo patirtį, senasis dzūkas tvirtina, kad dirbant su bitėmis tenka nuolat mokytis. Senojo tipo gultiniai aviliai jam – patys patogiausi. Va, tik tos senovinės bitės – piktos. Vengdamas jas trikdyti, bitininkas avilius rikiuoja tik viena eile, priešais lakas nevaikšto. Tikrindamas lizdus, išima tik po vieną skirtuką. O kai ima medų, tai joks svetimas žmogus negali žiūrėti, kitaip bitininką bitės sugels. Žmona Janina juokiasi – tai esąs prietaras. Tačiau Jonas Lankelis šio principo laikosi ir yra tikras – taisyklė veikia.
J.Lankelis įsitikino: bičių spiečiai lekia tiksliai taip, kaip rašė J.Krikščiūnas – iš šiaurės į pietus. Į jo spietines daugiausia susimeta kaip tik iš Gudijos lekiančios bitės.

Metas padėti tašką

Atrodytų, kad J.Lankelio ratuotosios atitinka vietinės bitės aprašymą: jos piktos ir spietlios, baltai dengia, nektarą pila į viršutinius korius, pavasarį vėliau stiprėja.
Dr. J.Račys nusišypso: jam daug teko aplankyti senų bitininkų. Deja, atsakymas vienas – pas juos laikomos mišrūnės. Vietinės bitės Lietuvoje jau išnykusios, nėra jų ir Baltarusijoje.