(Ne)paprasta bitininkystės sėkmės formulė

Užpalių seniūnijoje, Mikėnų kaime, gyvenanti Skardžių šeima nesiekė kam nors įrodyti, kad bitininkavimas – pelningas užsiėmimas. Paprasčiausiai tai buvo ir yra jos gyvenimo būdas.

Darbuojasi visa šeima

Žvelgiant į Gražiną, Gediminą ir Edgarą Skardžius, akivaizdu, kad visi trys sukasi tame pačiame šeimos avilyje, tačiau kiekvienas, kaip ir tos bitelės, turi savo pareigas. Gražina atsakinga už medaus ir kitų bičių produktų paruošimą prekybai, Gediminas daugiausia laiko praleidžia tvarkydamas bičių šeimas, o sūnui Edgarui patikėtas pardavimas. Tačiau kai ateina medunešis ar susikaupia kitų darbų, visi kartu į juos kimba ir įveikia. Talkina tada ir marti Eimantė su anūkėle Vakare Urte, kuriai bitutės įgėlimas nė motais. Be abejo, per darbymetį tenka samdyti darbininkų, tačiau ne kiekvienas ryžtasi eiti padirbėti pas bitininkus.

Pajamų šaltinis

Pirmą kartą pamačiusiam gamybines Skardžių patalpas, sunku paslėpti nuostabą. Bendras jų plotas –
1 100 kv. m. Gražina vardija, kas telpa po lenktu skardiniu angaro stogu: fasavimo, sukimo, sandėliavimo, maisto bitėms ruošimo, meduvių, lizdinių korių laikymo ir pagalbinės patalpos. „Tikrai ne per daug. Dar reikėtų atskiros patalpos bičių duonelės kūlimui, vaško lydymui. Jei būtų dar tiek, tikrai praverstų, – nesikuklino Gražina. – Ir tai ne mūsų užgaida – juk užsiimame versline bitininkyste. Vadinasi, mums keliami aukščiausi reikalavimai. Esame pasinaudoję ir ES parama. Tad tikrintojų į valias, bet mūsų jie nebaugina, nes patys sau esame reikliausi ir griežčiausi tikrintojai.“ Pasak jos, žinoti, kokia medaus kokybė, pirmiausia turi būti svarbu patiems bitininkams, ypač jei jie iš bitinkavimo gyvena. Šiais metais Skardžiai prisuko beveik 90 tonų medaus. „Jei jis būtų nekokybiškas, ką gi reikėtų daryti? Rizikuoti gali laikantieji kelias šeimas, o ne tokie bitininkai kaip mes. Juk mes gyvename iš to, ką darome. Kitų pajamų neturime“, – tvirtino Gražina.

Svarbiausia – sveikos bitės

Pasižvalgęs po Skardžių ūkį ne vienas gali pagalvoti: ogi imsiu ir tapsiu bitininku. Juolab kad valstybė skiria net 5 tūkst. Lt paramą aviliams, pervežimo platformoms ir kitiems verslo pradžiai reikalingiems daiktams įsigyti. „Tai, kad skiriama parama, labai gerai. Kita vertus, pradėti bitininkauti galima, bet neaišku, ar pavyks išlaikyti sveikas bičių šeimas. Mums, profesionalams, labai neramu, kad nerūpestingai tvarkomi bitynai netaptų ligų židiniais“, – sakė Gediminas. Jo sėkmės formulė labai paprasta – tai stiprios ir sveikos šeimos. Bitininkas tikino, kad puikių rezultatų galima pasiekti tik kas dvejus metus keičiant bičių motinėles. Jis perka dirbtinai apvaisintas motinėles, iš kurių padėtų kiaušinėlių augina savo motinėles. „Jauna, stipri, sveika, geros rasės bičių motinėlė – tai garantas, kad avilyje bus tvarka ir geras medunešis“, – linksmai kalbėjo bitininkas. Anot jo, jei tik galėtų, motinas jis keistų kasmet.

Bitė – ne karvė

Kalbos, jog bitininkai, ypač užsiimantys versline bitininkyste, kažkokiu būdu skatina bičių produktyvumą, Gražinai kelia juoką. „Bitė – ne karvė. Nepaduosi jai papildų ar vitaminų. O kad jos neštų labai daug medaus, reikia dviejų dalykų: stiprių sveikų šeimų ir gerų ganyklų. Jei šitam Dievo kūrinėliui nebus kur nuskristi ir iš kur atsinešti nektaro, stebuklų nelauk, – paprastas tiesas dėstė bitininkė. – Rytų Lietuvos miškai, kloniai ir laukinės pievos labai tinka bitininkystei.“ Štai ir Skardžių produkcijos sandėlyje visa įmanoma medaus spalvų gama: nuo švelniai gelsvo pavasarinio iki tamsiai rudo ar žalsvo lipčiaus ir miško medaus.

Nauda abipusė

Tačiau ragaujantieji medų mato tik „saldžiąją“ bitinkavimo pusę. Gediminas prie bičių vasarą būna jau šeštą valandą ryto, o namo dažnai grįžta tik sutemus. Tonų tonos medaus sunešama rankomis. Tad nėra bitininko, kurio nekamuotų nugaros skausmai. „Vasarą bitynas išvežiojamas į keturis rajonus: Anykščių, Kupiškio, Rokiškio, Utenos... Vežame pas ūkininkus, auginančius grikius, dobilus. Puikios ganyklos bitėms – pamiškės, kur auga medingi augalai. Su ūkininkais bendraujame labai gražiai. Juk nauda abipusė – bitės apdulkina žydinčias kultūras, padidina jų derlingumą, – sakė Gediminas. – Ūkininkas Jonas Venclovas iš Rokiškio rajono, pravažiuodamas vis pažiūri, kaip aviliai, ar viskas gerai. Auginantiesiems grikius labai svarbu, kad kuo daugiau bičių aplankytų žiedus, nes nuo to priklauso derlius. O ir mums labai gerai, nes grikių medus itin vertingas.“ Pasak bitininko, vienam hektarui grikių reikia vienos bičių šeimos. Kitas ūkininkas, Zigmas Aleksandravičius, jau iš rudens tariasi su Skardžiais, kur bus aviliai, pasirūpina privažiavimu prie bityno. Apie tai, kad dienos metu, kai skraido bitės, šie ūkininkai purkštų laukus, nė kalbos negali būti.

Reikia turėti visokio medaus

Artėjant niūriausiam metų laikui, būtina šnektelėti apie medų. G.Skardžiuvienė – vaikščiojanti enciklopedija. „Geriausias lipčiaus medus, po jo seka grikių, miško, viržių, pavasarinių augalų, aviečių, liepų ir pievų. Gryno liepų medaus praktiškai nebūna. Grikių medų patariu vartoti dieną, nes jis tonizuoja, aviečių medus skatina prakaitavimą, tad jis labiausiai tinka sunegalavus, miško medus plečia kraujagysles, veikia raminamai. Kuo tamsesnis medus, tuo vertingesnis“, – tikino bitininkė. Vadinasi, reikia turėti visokio medaus. O ką jau kalbėti apie bičių duonelę ar žiedadulkes. Šiuose bičių produktuose yra visa, ko reikia žmogaus organizmui.

Piktų nelaiko

O kai Skardžių šeimos vyrai pradeda pasakoti apie bites, pamiršti, kad metas tarti ačiū svetingiems šeimininkams ir važiuoti namo. Pasirodo, kad ratuotosios iš tolo atpažįsta automobilį, kuriuo atvažiuojama kopinėti medaus. „Nespėjame privažiuoti prie bityno ir matome, kaip ūždamos jos skuba į avilius. Žino, kad plėšikai atvažiavo, – pasakojo Edgaras. – Gerai, kad mūsų bitės geros, tai ramiai dirbame. O jei kuri šeima būna pikta, tuoj pat keičiame motinėlę.“ Būna taip, kad bitininkai paima avilius ir išveža. Tada nespėjusios į juos grįžti bitės į kitus avilius būna priimamos tik tokiu atveju, jei grįžo ne tuščiomis. Lis ar nelis už kelių valandų, bitininkai žino pažvelgę į laką. Debesys būna už horizonto, o prie lakų eilės darbininkių su nešuliais tupi.