Natūralus bitininkavimas – kietas riešutėlis

Paveldas domina įvairius žmones

Daugelis pirmą kartą girdi senovės bitininkų vartotus žodžius: geinys (virvė su lentute atsisėsti), peikena
(į kaltą panašus įrankis drevei prakalti, praplatinti). Pamatyti, kaip reikia naudotis šiomis darbo priemonėmis, šiandien galima tik Dzūkijos nacionaliniame parke netoli Musteikos kaimo.
Romas Norkūnas atvykstančioms smalsuolių grupėms kasdien demonstruoja, kaip įlipti į pušį ir pasiekti drevę norint kopinėti medų. Aiškina senovinio bitininkavimo ypatumus, rodo, kaip įruošiama drevė. Pasiūlo darbo priemones patiems išmėginti. Drąsiausieji ryžtasi. Būna gardaus juoko, moterų klyksmo, stebėtojų linksmų replikų. Šią savaitę R.Norkūno meistriškumu stebėjosi ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Pažintis su senovine bitininkyste užtrunka nevienodai – nelygu kiek žmonėms ji įdomi. Vieni čia užtrunka valandą, kiti – gerokai ilgiau. Paskanauja medaus, raugintos sulos. Pasėdi prie laužo.
Pasak Romo, kasdien atvyksta po vieną dvi grupes. Pasibaigus mokslo metams, dažniausiai tai būna moksleiviai, dabar lankosi tautos istorija, paveldu besidominčiųjų ekskursijos.

Laukia bitininkų

Tačiau įdomiausia bitininkystės muziejaus prižiūrėtojui bendrauti su bičiuliais. Jam įdomu įsiklausyti į jų patirtį, išgirsti ką nors naujo, naudingo. Norėtų ir padiskutuoti, šiek tiek pabarti, kam bitininkai įsileido visokias svetimžemes bites, kurios esančios mažiau atsparios.
R.Norkūnas yra Dzūkijos nacionalinio parko amatų meistras. Su bitininkyste susipažino... Amerikos versliniame bityne. Ten darbavosi 9 mėnesius. Nors tenykštį bitininkavimą su Lietuvos sunku ir lyginti (natūralių bičių ganyklų Amerikoje beveik nelikę), bitės, pasak Romo, visur tos pačios, visur jų gyvenimo principai tie patys.
Pradėdamas darbuotis senoviškai, R.Norkūnas mokėsi iš senųjų bitininkų, ypač musteikiškių Vytauto Tamulevičiaus, Romualdo Volungevičiaus.

Medaus – tik palaižyti

Senovinis bitininkavimas labai skiriasi nuo dabartinio.
Drevininkai medų kopinėdavo du kartus: pavasarį ir rudenį – tuomet, kai baigia vystytis perai, korio akutes lizde bitės užpila medumi. Kadaise iš drevės būdavo prikopiama iki pūdo (16,3805 kg) medaus ir iki 2 svarų
(1 svaras – 365,47 g) vaško.

Dabar sąlygos sudėtingesnės: kitokios bičių ganyklos, didesnė bitynų koncentracija. Vien tik Musteikos kaime gyvena apie 60 bičių šeimų. Kai bitės maitinamos, nebeaišku, kiek natūralaus maisto bitėms teikia aplinka.
R.Norkūnas drevinių bičių nemaitina, nes tai padaryti praktiškai labai sudėtinga. Laikomas kelminiuose aviliuose šiek tiek maitina tik rudenį.
Medų kopinėja rugsėjo mėnesį, kaip ir senieji Dzūkijos bitininkai. Iš lizdo ima tik apatinius korius, viršutinius palieka bitėms žiemą maitintis. Gardėsio būna tik paragavimui, kai kuriais metais ir visai nebūna. Nėra papildomo maisto – nesitikėk ir produkcijos. Nors medus ir nėra šio muziejaus tikslas, senoviškai laikomų bičių suneštas medus ypatingas – kvapus, neįprastai tamsios spalvos, su natūraliu vašku. „Jaučiu – jis gyvas“, – gėrisi R.Norkūnas.

Dideli nuostoliai

Šiais laikais senoviškai bitininkauti yra sudėtinga. Pakito aplinka, bitėms gresia pavojai, kokių anksčiau nebuvo. Vienas jų – varozės erkės.
Po kiekvienos žiemos tenka skaičiuoti didelius nuostolius. Iš 10 bičių šeimų lieka 1–2.
Pradžioje R.Norkūnas, sekdamas senų bitininkų pavyzdžiu, tikėjosi, kad padės pati gamta, natūrali atranka, išliks ligoms ir erkėms atspariausios bičių šeimos. Vis dėlto vėliau jis padarė išvadą, kad bitėms reikia padėti apsivalyti nuo erkių.
Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojas naudoja pirktinius vaistus nuo erkių, bet svarsto, kokias natūralias medžiagas pasitelkti. Galbūt praverstų natūralus degutas. Romas pats jį iš beržo tošies garina. Senovės bartininkai taip pat naudodavo degutą – juo ištepdavo medžių kamienus, kad skruzdės pas bites nelįstų. R.Norkūnas šia natūralia medžiaga patepa padėklus po lizdais, kad nukritusios erkės priliptų.

Stebi, eksperimentuoja

Romas pripažįsta, kad vien tik pasikliauti senų bitininkų žiniomis ir patirtimi šiandien nepakanka. Tenka pačiam eksperimentuoti. Tai daryti jam ypač įdomu.
Senoviniams aviliams nusprendė padaryti priderančius stogelius. Vienus apdengė tošimi, kitus – šiaudais, trečius apželdino. Natūrali danga vasarą bitėms neleidžia perkaisti, žiemą – gal apsaugo nuo šalčio. Bitininkas svarsto: gali būti, kad ir anksčiau kažkas panašaus buvo daroma, tik ilgainiui pamiršta. Stebėdamas jis ketina atsirinkti, kas bitėms yra geriausia.
R.Norkūnas atrado savotišką būdą, kaip kovoti su skruzdėmis. Pernai pradėjo eksperimentuoti su skruzdžių liūtais. Privežė švaraus smėlio, ir atsirado šių vabzdžių kolonijos. Skruzdžių liūtai darbuojasi nuo ankstyvo pavasario. Jie slepiasi piltuvėlio formos įdubose. Čia patekusią auką jie energingai „apšaudo“ smėlio smiltimis ir sparčiai įsitempia po smėliu. Po aviliais įsikūrus šiems vabzdžiams, skruzdės bičių ramybės netrikdo. Tiesa, skruzdžių liūtai bemat sudoroja ir prie jų atsidūrusias neatsargias bites. „Kartą stebėjau – nugalabija per 20–23 sekundes, o skruzdė stipresnė, jai įveikti reikia daugiau kaip minutės“, – pastebėjimais dalijasi senovinės bitininkystės puoselėtojas Romas.
Šiemet jo namuose atsirado medinė angelo skulptūrėlė, primenanti neeilinį įvykį – R.Norkūnui buvo įteikta Kaimo šviesuolio nominacija. Per visą Lietuvą pagarsintas, gražiai pagerbtas dzūkas kukliai nusišypso: iš tiesų jo gyvenime nieko nepasikeitė.