Laukinės bitės

Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje aptikta 217 laukinių bičių rūšių. Tai daugiau nei du trečdaliai visų šiandien Lietuvoje žinomų rūsių. Kodėl čia jų tiek daug? Parko teritorija šiuo požiūriu yra geriausiai ištirta. Be to čia daug unikalių vietų, didelė buveinių įvairovė. Botanikai Dainavos smėlėtąją lygumą, kur ir yra mūsų parkas, priskyrė Centrinės Europos termofilinių pušynų provincijai. Ši provincija užima tik labai nedidelę Lietuvos dalį ir sutampa su pušynų dominavimo sritimi tarp Druskininkų ir Vilniaus. Teritorijos unikalumą nesunkiai pastebi kiekvienas, atvykęs iš kitų Lietuvos vietų — Dzūkijos šilai yra kitokie negu Labanoro ar Tytuvėnų.

Seniai pastebėta, kad vabzdžiai šiauriniuose savo paplitimo sričių (arealų) rajonuose gyvena sausose, smėlėtose arba karbonatingose vietose. Todėl nenuostabu, kad Dzūkijos smėlynuose aptikta net keliolika pietietiškų laukinių bičių rušių, kurtos iki šiol čia nebuvo rastos. Daugelio jų buveinės parko teritorijoje yra vienintelės Lietuvoje. Atkeliavo į Lietuvą šios rūšys prieš daugelį tūkstantmečių, kai vyravo šilti orai. Klimatui atvėsus, šių rūšių paplitimo šiaurinė riba atsitraukė į pietus. Ir tik kai kur išliko nedidelės populiacijos. Savaime suprantama, kad arealo pakrašty esančios rūšys yra labai jautrios.

Visos aptiktos pietinės rūšys gyvena ne mlške, o atviruose plotuose, ir tai rodo, kad  Dainavos smėlėtoje lygumoje visada buvo didesnės ar mažesnės bemiškės erdves. Ir tik pastaraisiais metais dėl besaikio miško sodinimo daugelis šių rūšių atsidūrė prie išnykimo ribos. Antai Aukštagiryje (prie Skroblaus) aptiktos raukšlėtosios smėliabitės gyvenamoji vieta yra vos dviejų arų ploto. Šios mažos bitelės dabartine teritorija yra Vidurio Europos stepėse. Artimiausia pagrindinio arealo buveinė yra nutolusi nuo Lietuvos per 700 kilometrų. O Aukštagiryje raukšlėtoji smėliabitė dar gyvena. Tikimybė, kad ji dar kur nors kitur Lietuvoje yra (išskyrus Kapinišklų kaimą) praktiškai lygi nuliui. Ši rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, Jai suteiktas I kategorijos statusas. Tačiau prireikė net dviejų komisijų, kad jos išsaugojimui būtų leista iškirsti kelis arus nuskurdusio pušies jaunuolyno. Suprantamas miškininkų nenoras kirsti jauną medį. Juk į medelio sodinimą žiūrima katp į šventą darbą, ir visai nesusimąstomą, ar visur galima, ar visur reikia sodinti. Atvirose vietose visuomet gausiau auga entomofltinlų augalų, o juos lanko ne tik bites. Žiedų nektaru minta ir parazitinių plėvlasparnių suaugėliai. Apie pastarųjų naudą miškui turėtų žinoti kiekvienas miškininkas, nes tai yra pagrindiniai miško kenkėjų naikintojai. Taigi, mišką sodinti reikia ten, kur jo maža, pavyzdžiui, Marijampolės, Vilkaviškio ar Joniškio rajonuose. Ten jauni miškai labai reikalingi. O apželdiname atvirus Dzūkijos plotus, skurdiname kraštovaizdį ir faunos bei floros įvairovę. Labai apmaudu, kad tokių elementarių tiesų nenori suprasti ir kai kurie Aplinkos apsaugos departamento ekologai.

Kita gausi Dzūkijos nacionalinio parko laukinių bičių geografinė grupė — šiaurinės rūšys. Tai irgi reliktąi, atkeliavę į Lietuvą dar anksčiau, ledynmečio laikais, kai vyravo šalti orai. Šiuo metu šių rūšių paplitimo sritys — taigos ir tundros zona, taip pat analogiškos zonos kalnuose. Mūsų klimato sąlygomis šių rūšių daugiausiai yra užpelkėjusiuose spygliuočių miškuose. Šiaurinės rūšys Dzūkijos nacionaliniame parke jaučiasi gerai. Pavyzdžiui. Šrenko kamane pagal gausumą yra šeštoje vietoje tarp 217 čia rastų bičių rūšių, O pagrindinėse savo paplitimo srityse — šiaurrytinėje Europoje ir Sibire — ši rūšis įrašyta į buvusios TSRS raudonąją knygą. Koks nepakartojamas yra Dzūkijos nacionalinis parkas, tokia nepakartojama yra ir ta smulkioji fauna, kurią ne visi net ir pastebime. Norint išsaugoti parko unikalumą, būtina saugoti kiekvieną rūšį.

Virgilijus Monsevičius

www.bitininkas.lt inf.