Kaip apsiginti nuo svetimų bičių?

Algirdas Amšiejus

Konsultuoja bitininkas dr. Algirdas Amšiejus
Taip, būna, kad bitės plėšikauja, nes juk ir jas valdo tas pats gamtos dėsnis – nugali ir išlieka stipresnis. Tačiau kodėl taip atsitinka? Yra kelios priežastys, kurias gali sukelti ar panaikinti ir pats bitininkas.
Pirmiausia: jei gamtoje medunešis, bitės niekada neieškos svetimo gero, o neš į avilį tai, ką duoda gamta. Taigi plėšrūnų klasei jų niekada nepriskirsi.
Tačiau ne veltui yra posakis – darbštus kaip bitė. Jei gamtoje darbo pritrūksta, ji dairosi ir į kitus maisto šaltinius. Taip atsitinka dažniausiai vasaros pabaigoje, kai bičių šeimos, netekusios per medkopį didelės dalies medaus, gauna iš bitininko porciją sirupo. Tuomet ir suveikia dėsnis, teigiantis, kad geriau gyvena tas, kas stipresnis.
Bitėms rūpi ne tik sirupo dozė savoje penėtuvėje, bet ir lygiai tas pats maistas kituose aviliuose. Ir jei bitininkas pamaitina bites dieną, kai bitės skraido, neišvengiamai kyla kovos tarp įvairių bičių šeimų dėl staiga atsiradusio maisto šaltinio. Tačiau kiekviena, kad ir vidutinio stiprumo, šeima puikiai apsigina prie savo lakos, ir tokie neramumai bityne gana greitai baigiasi.
Norint viso to išvengti, bičių šeimas reikia maitinti vakarop. Tai sena, kaip ir pats bitininkavimas, taisyklė.
Tačiau jei bityne šeima ar šeimos yra silpnos arba greitai silpsta, jas tikrai aplankys to paties ar kitų apylinkėje esančių bitynų šeimų bitės. Negelbės ir tai, kad pamaitinta buvo vakare.
Silpnų šeimų, vasaros pabaigoje aptupiančių tik keletą rėmų, tikrai neverta laikyti.
Nagrinėjant šeimų silpnėjimo priežastis, paaiškėja, kad apie 90 proc. kaltės tenka varozės ligai, o 10 proc. – visokiems kitokiems atvejams.
Jei bityno šeimininkas nepasirūpino tinkamu gydymu praeitų metų rudenį, labai tikėtina, kad šių metų rugpjūtį jo bityno šeimos labai susilp­nės (nepadės jau ir gydymas). Pamaitinus tokias šeimas sirupu, jos neišvengiamai sulauks kaimyninių bitynų antpuolio.
Apsileidėlis paskui sakys, jog sulėkė svetimos bitės, sunaikino jo biteles, išsinešė maistą, ir dėl to kaltas kaimynas bitininkas. O jei akademiko J. Kriščiūno knygoje „Bitininkystė“ bus skaitęs, kad plėšimą gali sukelti į sirupą įpilta kad ir nedidelė alkoholio dozė, tai maždaug tuo kaltins ir kaimyną.
O kaltas, bičiuli, tik tu pats, nes kažkada laiku nepasirūpinai kova su varoze, todėl pražudei savo bites. Didelė tikimybė, jog pražudysi ir kaimyno, kurį tu kaltini, bityną. Juk jo bitės iš tavo avilių parsinešė ne tik maisto, bet ir labai daug varoa erkių, kurias tu pats privalėjai sunaikinti. Neretai kaltas būna ir nukentėjęs.
„Kaip tinkamai išlaikyti korius per žiemą?“ – klausia Onutė Piekautienė , bitininkaujanti Šilutės r.
Siūlyčiau kitiems metams nepalikinėti korių, kuriuose išsirito bent viena bičių karta, nes tai potencialus įvairių ligų šaltinis. Tačiau lieka ir šviesių, dažniausiai liepą pasiūtų korių, kuriuose neretai būna ir duonelės.
Praktiškiausias saugojimo būdas – sudėti korius į visiškai sandarias dėžes ir laikyti jas sausoje patalpoje. Jei tai tenka padaryti jau rugpjūtį, kai dar aukšta aplinkos temperatūra, apsaugai nuo vaško kandžių į dėžę ant rėmų viršaus patartina uždėti skiautę medžiagos ar gabalėlį kartono, suvilgyto acto ar skruzdžių rūgštyje.
Primenu, jog kandys visiškai nustoja vystytis tik esant mažiau nei 10 laipsnių šilumos. Kad visiškai sunaikintume ant korių žiemojančias įvairių stadijų vaško kandis, reikėtų žiemą, esant temperatūrai, žemesnei nei 10 laipsnių šalčio, išnešti dėžes į lauką ir palaikyti bent pusantros valandos.