Jautri tema

Vieša paslaptis

         
Bitininkai daug diskutuoja apie naujus ir globalius pavojus: bičių virusines ligas, paralyžiaus sindromą ir pan. Drauge pripažįsta, kad iš Lietuvos bitynų nesitraukia ir senos užkrečiamosios ligos, kurios kai kuriose Europos Sąjungos šalyse jau yra išnykusios. Tačiau konkrečiai kalbėti apie tai daugelis nelinkę.
         
Vienodai pavojingi yra tiek amerikinis, tiek ir europinis puvinys. Tai dengtų perų ligos, kurias sukelia sporos. Amerikinio puvinio sukėlėjai išlieka gyvybingi dešimtmečius, europinio – apie 17 mėn. Sergančios bičių šeimos suneša 20–80 proc. mažiau medaus negu sveikosios, gali per 2–3 metus žūti. Būdingas šios ligos požymis – koriuose dengtų perų prakiurę dangteliai, suirę lervučių turiniai, virtę lipnia, tąsia, dvokiančia ruda mase.
         
Anksčiau puviniai būdavo gydomi antibiotikais. Tačiau toks gydymas yra brangus ir ilgas, be to, antibiotikų likučių patenka į bičių produktus. Štai kodėl pagal dabartinius Europos Sąjungos reikalavimus šių bičių ligų gydyti nerekomenduojama. 2005 m. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), siekdama sustabdyti ligos plitimą, pareikalavo, kad apie įtariamą užkrečiamąją ligą (ne tik puvinius, bet ir akarozę, nozemozę, varozę, mažąjį avilių vabalą) būtų nedelsiant pranešta teritorinei VMVT.
         
Tačiau praktiškai šis reikalavimas neveikia. Informaciją apie užkrato šaltinį linkę slėpti tiek užkrėstų bitynų šeimininkai, tiek ir jų kaimynai. Juk sergančios bičių šeimos turi būti naikinamos sieros dūmais, aviliai ir kitas inventorius – dezinfekuojamas (kai to negalima padaryti, inventorius taip pat naikinamas), be to, 3 km spinduliu apie ligos židinį tam tikrą laiką turi būti taikomi apribojimai prekiauti bitininkystės produktais.
         

Tvarka supaprastinta

         
Pasak VMVT vyriausiojo veterinarijos gydytojo Antano Paliučio, dabar tvarka supaprastinta, tarnyba registruoja ir nuolat Europos Komisijai siunčia duomenis apie keturias ligas: amerikinį puvinį, europinį puvinį, mažąjį avilių vabalą ir Tropilaelaps erkes.
         
VMVT rengiami nauji reikalavimai bitynams, siekiantiems neužkrėsto bityno statuso. Šis statusas bus reikalingas tiems bitynams, kurie prekiauja bitėmis: šeimelėmis, motinomis.
         
Sveiko bityno statusas bus pripažįstamas tiems bitynams, kuriuose, kasmet atliekamais tyrimais, nebus randama minėtų keturių ligų.
         
Mažojo avilių vabalo ir Tropilaelaps erkių Lietuvoje kol kas nėra, kaip ir visoje Europoje. Tačiau visoje bendrijoje nuolat atliekama jų stebėsena. Šių parazitų invazijos grėsmė, nustačius jų dauginimosi spartą bei klimato kaitą, turėtų pražūtingų pasekmių naminių bičių sveikatai, bitininkystei ir medaus gamybai.
         

Tik per plauką

         
Mažasis avilių vabalas (Aethina tumida) jau taikėsi persimesti į Europą. 2004-ųjų spalį jis buvo aptiktas Portugalijoje. Kenkėjas čia buvo atgabentas iš JAV kartu su bičių šeimelėmis. Bitės kartu su vabalo lervomis buvo likviduotos, žemė dezinfekuota. Beje, tiek bičių, tiek ir bičių motinų importas iš JAV nuo 2003-iųjų lapkričio ES uždraustas.
         
Mažasis avilių vabalas yra žvilgvabalių šeimos atstovas. Iš Lietuvai būdingų kenkėjų vienas artimiausių yra rapsinis žiedinukas.
         
Naminių bičių kenkėjas, anksčiau laikęsis Pietų Afrikoje, maždaug nuo 1940 m. ėmė plisti Pietryčių Azijoje. Kiaušinėlius deda ant sunokusių vaisių, bet mieliau renkasi bičių šeimas. Per 10–16 d. išsivysčiusios lervos minta medumi, žiedadulkėmis, perais, kartu sugadina korius, medų – jis tampa nešvarus, netinka realizacijai. Po 3–4 d. išsivysto vabalai, kurie lieka daugintis toje pačioje šeimoje ar skrenda ieškoti kitos aukos už kelių kilometrų, gali gyventi net pusę metų. Efektyvių priemonių, kaip kovoti su šiuo kenkėju, nežinoma.
         
Apie 1996 m. mažasis avilių vabalas pasirodė Šiaurės Amerikoje, per keletą metų paplito JAV. 2000 m. nustatytas Egipte, 2002 m. – Australijoje. Manoma, kad kenkėjas migravo laivais kartu su gabenamais vaisiais.
         

Egzotiškos erkutės

         
Erkės Tropilaelaps (T. clareae, T. koenigerum) – egzotiški ligos sukėlėjai, kol kas daugiausia paplitę Pietryčių Azijoje. Kaip ir mažasis avilių vabalas, į Aziją pateko iš Afrikos.
         
Pailgo ovalo formos kenkėjai panašūs į varozės erkes, tik daug mažesni. Jų gyvenimo būdas ir bitėms daroma žala labai panaši. T. koenigerum yra apie 0,7 mm, T. clareae – iki 1 mm dydžio. Dauginimosi ciklas spartesnis negu varozės erkių. Patelės į perų akeles padeda 3–4 kiaušinėlius, kurie išsivysto per 6 d. Perus paprastai pražudo, o jei ir išsivysto bitė, būna deformuota, nevisavertė.
         
Egzotiškosios erkės įžiūrimos plika akimi, bet ant suaugusių bičių retai aptinkamos, ant jų laikosi tik dvi dienas.