Dauginkime vertingiausias motinas

Nelengvą žiemą ir pavasarį išgyvenusios bičių šeimos yra labai vertingos – jos atspariausios nepalankiems veiksniams. Seni bitininkai stengiasi tokias motinas dauginti.

Įgimtas instinktas

Bičių šeimas spiesti skatina įgimtas bičių dauginimosi instinktas. Norint bityne išvengti nuostolių ar juos sumažinti iki minimumo, svarbu laiku pastebėti bičių šeimose kylančią spietimo nuotaiką. Ją gali skatinti įvairios priežastys: sena (vyresnė kaip 2 m.) motina, avilyje susidaręs jaunų motinų perteklius, medunešio gamtoje, taigi ir darbo bitėms sumažėjimas ir kt.

Spietimas nuslopinamas gamtoje atsiradus medunešiui ar panaudojus tam tikras priemones: įduodant šeimai siūti vaškuolių; praplečiant lizdą; pusiau perskiriant šeimą.

Kad galima būtų laiku suvaldyti spietimą, labai svarbu vasaros pradžioje tikrinti bičių būseną apžiūrint lizdą ir avilio išorę, prielakį. Kylančią spietimo nuotaiką pranašauja šie požymiai: bitės nebe taip noriai eina į darbą, daug jų „poilsiauja“ laisvose lizdo vietose; karštomis dienomis prielakio apačioje susidaro vadinamosios barzdos; lizde motina nededa kiaušinėlių, nesiuva korių.

Kai kurie bitininkai netikrina lizdų nenorėdami trukdyti ramaus bičių darbo, ypač kai uždėtos meduvės. Kad buvo susidariusi spietimo nuotaika, aptinkama jau po laiko – pastebėjus sumažėjusį bičių kiekį prie lakos. Spiečius būna jau išskridęs.

Liko motininiai lopšeliai

Su spiečiumi išskrenda senoji motina, didesnė dalis jaunų bičių. Jos išsineša apie 4 kg medaus. Bitininkui tai didelis nuostolis, tačiau šeimoje išlieka tam tikras kiekis motininių lopšelių. Iš jų po 6–7 parų turi išsiristi motinos.

Pažangiai bitininkaujant būtina išsaugoti visas jaunas motinas. Jau po penkių dienų, kol dar neišsiritusi pirmoji motina, reikia rūpestingai patikrinti visą lizdą. Išsiritusi pirmoji motina stengiasi kitas pašalinti – nugraužia lopšelio kraštą ir konkurentę sunaikina.

Lizde rastas didžiausias motininis lopšelis paliekamas. Iš jo išsiris kokybiška motina. Iš kitų lopšelių atrenkami didžiausi. Jie atsargiai išpjaustomi ir įdedami į motinų auginimo narvelį. Maži, nekokybiški motininiai lopšeliai sunaikinami – nupjaustomi.

Geros motinos – turtas

Uždarytas narvelyje motinas galima išlaikyti kelias dienas. Jos kontaktuoja su šeimos bitėmis, jų maitinamos. Tačiau palikta ir išsiritusi motina (šeimininkė), jausdama konkurentes, jaudinasi.

Motinos iš narvelio paskirstomos pagal numatytą paskirtį. Jomis keičiamos ligotos, neproduktyvios motinos, įduodamos naujai sudaromoms šeimoms, suporavimui patalpinamos į nukleusus ir kt.

Kai motinų reikia nedaug, galima pasitelkti vadinamąjį Titovo narvelį arba tiesiog susukti jį sulig motinos lopšelio dydžiu. Tokio vielinio narvelio apačia paliekama atvira, todėl išsiritusi motina iškart patenka į bičių šeimą. Vikri jaunoji motina nedelsdama suranda senąją ir ją nugelia, tampa šeimininke. Jis labai patogus, praktiškas, nereikalauja papildomo rankų darbo.

Aštuonvietis narvelis (žr. nuotrauką) pranašesnis. Jis geras tuo, kad išsiritusias motinas galima palaikyti šiek tiek ilgiau, bitės darbininkės jas maitina pieneliu praeidamos tvorelės tarpus. Be to, iš bičių susitelkimo galima suprasti, kurios motinos yra vertingiausios – prie jų susitelkia daugiausia maitintojų.

Motinų auginimo narvelis

Sijelė kaip lizdinio korio – 470x30 mm. Viršuje išgręžiamos aštuonios 20 mm skersmens angos. Jos uždengiamos skardele.

Sukalamas 80x450 mm medinis korpusas su aštuoniais skyriais. Jų vidiniai matmenys – 35x55 mm. Nišos uždengiamos metaline tvorele – prismeigiamos smeigtukais taip, kad galima būtų stumdyti į viršų, apačią. Dedant į narvelį subrandintą motinos lopšelį, tvorelė pakeliama, prie sienos pritvirtinama laikikliu.

Pro skylutes sijelėje į narvelį įleidžiamos apžiūrint lizdą pastebėtos besiritančios motinos.

Kaip įkurdinu motiną

Kad bičių šeima ją priimtų kaip savą, naudoju paprastą būdą. Išsiritusią motiną pamerkiu į tranų emulsiją – sutrinu kelis tranus, sumaišau su 2–3 šaukštais vandens. Tranų kvapo įgavusi jaunoji motina avilyje gerai priimama. Senąją motiną ji nugelia.

Ričardo Grigo nuotr.

Dr. Vytautas Kublickas