Bitininkų šventės finalą sugadino viesulas

Į tradicinį metų renginį iš visų rajonų su šeimomis susirinkę bitininkai dalijosi patirtimi ir pramogavo. Tačiau sekmadienio rytą numatytą scenarijų sužlugdė gamtos stichija.

Miško laukymėje

Pirmoji bičiulių šventė įvyko dar 1963 metais, tačiau kasmet jos pradėtos rengti nuo 1989-ųjų. Šalies bitininkai kiekvieną kartą traukia vis į kitą rajoną. Pernai jie šurmuliavo prie Mažeikių, o šiemet bičiuliai – senosios Lietuvos sostinės pašonėje.

Rūdininkų bitininkų draugija kartu su Tiltų kaimo bendruomene parinko nuostabią miško laukymę. Ji buvo pakankamai erdvi, kad sutalpintų daugiau nei tūkstantį šventės dalyvių. Nemažai jų atvyko čia jau iš vakaro. Tarp pušų išdygo margaspalvis palapinių miestelis. Pasiryžimo dalyvauti šventėje neužgesino ir sinoptikų perspėjimas, kad prognozuojamas iki 35 laipsnių karštis.

Priešingai – šiemet šventė susilaukė daugiau nei paprastai dalyvių, kurie čia traukė autobusais, individualiais automobiliais, dviračiais ir pėstute. Renginys Rūdininkų girioje priviliojo nemažai Trakus lankančių turistų iš užsienio. Lietuvos bičiulių atvyko pasveikinti ne tik rajono vadovai, bet ir Seimo nariai, Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai, svečiai iš Lenkijos, Baltarusijos bitininkų organizacijų.

Vietos šeimininkai atvykstančiuosius pasitikinėjo net suplukę. Tvarkdarius galima buvo atpažinti iš tolo – jie buvo pasipuošę specialiai šventei pasiūtomis geltonai mėlynomis liemenėmis.

Šventė tradiciškai pradedama nuo rimties ir padėkos akimirkos – šv. Mišių, aukojamų po atviru dangumi. Vėliau, Lietuvos bitininkų sąjungos prezidentui Algirdui Skirkevičiui paskelbus šventę atidarytą, toje pačioje scenoje iki vėlyvo vakaro netilo muzika ir sąmojis, meno kolektyvai keitė vienas kitą.

Ir pirko, ir pardavė

Dalyvių gausa buvo ypač maloni tiems, kurie čia atvyko ketindami ne tik atsikvėpti, bet ir šį bei tą parduoti: kas siūlė bityno inventoriaus, kas – duonos ar lašinių, o kas – gaminių iš bičių produktų. Tiesa, medumi prekiavo tik vienas kitas, mat šiemet jo derlius – menkas, atitinkama ir kaina.

Medaus kilogramą buvo galima įsigyti už 18–20 litų. Eilutės prie saldžiojo produkto nesirikiavo, tačiau ragaujančiųjų netrūko. Įdomesnio skonio medumi bičiuliai mielai keitėsi tarpusavyje.

Tokie renginiai – gera proga pasidalyti patirtimi, sužinoti apie bityno inventoriaus naujoves ir įrenginių kainas. Lietuva, kaip tikina tiekėjai (jie paprastai ir patys yra bitininkai), šalies bičiuliams gali pasiūlyti pačių karščiausių naujovių. Jie stengiasi šviesti vartotojus, įsiveža ir pristato tokius gaminius, kuriems pirkėjų galbūt atsiras tik po metų kitų.

Šiuolaikiški, darbą spartinantys įrenginiai ganėtinai brangūs: korių atakiavimo staklės, galingi medsukiai, medaus siurbliai ir kt. Sukomplektavus medaus tvarkymo įrangą, šiaip jau daug laiko ir padėjėjų reikalaujantis darbas eina kaip iš pypkės. Kliūtis tik viena – kaina, todėl daugelis bitininkų keletą tūkstančių kainuojančią įrangą komplektuoja pamažu.

Savo rankomis

Didelio bitininkų susidomėjimo, diskusijų ir ginčų susilaukė savos gamybos inventoriaus konkursinė paroda.

Sumanią galvą ir geras rankas turintys žmonės sugeba patys originalių gaminių pasidaryti. Kai kada pritaiko didžiųjų gamintojų idėjas, kai kada – liaudies meistrų išmonę iš žurnalų ar interneto pasitelkia, eksperimentuoja, tobulina. Savadarbis gaminys būna kelis kartus pigesnis nei pirktinis, kai kuriais atvejais – net pranašesnis, mat universalesnis, tinkamas ir mažesniam bitynui. Savo rankų kūrybą pravartu parodyti kitiems ir išgirsti naudingų patarimų, pastabų.

Lietuvos bitininkų sąjunga visus pakvietė 34-ojoje bitininkų šventėje pristatyti savo originalius gaminius. Inventoriaus konkursinė paroda susilaukė didžiulio susidomėjimo, diskusijų. Prie kiekvieno gaminio būriavosi smalsuoliai, norintys pasiklausyti konstruktoriaus aiškinimo, o paskui išdėstyti savo komentarus.

Konkursiniai darbai buvo vertinami pagal tris kategorijas: pagal bitininkų draugijos aktyvumą, įmonių pateiktą inventorių ir individualiai. Vertinimui turėjo įtakos gaminio naujumas, sudėtingumas, inovatyvumas, reikalingumas bitynui, universalumas, ergonomiškumas, atitiktis saugaus darbo reikalavimams ir kt. Prityrusių ekspertų komisija, vadovaujama dr. Jurgio Račio, ne vieną valandą sugaišo, kol išstudijavo visus eksponatus, pabendravo su jų autoriais. Kai kurių gaminių patikimumą netgi išmėgino. Suabejojusi, kad Leono Lukoševičiaus pristatomi itin paprastos konstrukcijos neštuvai iš tiesų gali išlaikyti avilį, vertintojai vieną komisijos narį netgi panėšėjo tais neštuvais. Atlaikė!

Pasak komisijos nario dr. Algirdo Amšiejaus, nors bičiuliai gana noriai pristatė savo kūrybą, įmonės konkurse dalyvavo vangiai, naujus gaminius bitynams pristatė tik dvi įmonės. Gal tokį kuklumą lėmė tai, kad toks konkursas buvo pirmasis (kažkas panašaus buvo prieš 15–20 metų, tačiau tuomet buvo visai kitos sąlygos), o gal kiti gamintojai iš tiesų nesugebėjo nieko naujesnio pagaminti bitynams.

Išsiskirstė nesužinoję rezultatų

Sekmadienio rytą Rūdiškių seniūnas Tadeušas Pavlovskis, kuris vadovauja ir to paties pavadinimo bitininkų draugijai, ketino visus šventės dalyvius pavaišinti sriuba, o vėliau ketinta skelbti konkursų rezultatus, nugalėtojams teikti diplomus. Deja, scenarijų netikėtai pakoregavo gamtos stichija.

Naktį prasiautęs viesulas išvartė visą stovyklavietę, prekiautojų palapines, nutraukė elektros laidus, be šviesos palikdamas visus aplinkinius kaimus. Laimei, žmonės nenukentėjo. Tik šventės pabaigtuvės jiems neberūpėjo. Susirinkę išblaškytus daiktus, šventės dalyviai taip ir išsiskirstė.

Savos gamybos bitininkavimo inventoriaus konkurso nugalėtojai

Bitininkų draugijos:

I vieta – Varėnos bitininkų draugija;
II – Vilniaus bitininkų susivienijimas;
III – Šakių bitininkų draugija.

Bitininkai:

I vieta – Valdas Karalevičius ir Jonas Ginkus  (Varėnos bitininkų draugija), už krautuvą, skirtą daugiaaukščiams aviliams perkelti.
II – Aleksandras Kavaliauskas  (Panevėžio bitininkų draugija), už medaus siurblį, kuris išvaduoja nuo sunkių kibirų su medumi nešiojimo, gali veikti esant ne tik nuolatinei, bet ir kintamai elektros srovei.
III – Rimas Subačius  (Pasvalio bitininkų draugija), už bitidę (20 avilių), kurią galima pervežti lengvuoju automobiliu.
IV – Leonas Lukoševičius  (Mažeikių bitininkų draugija), už neštuvus, skirtus daugiaaukščiams aviliams pernešti.
V – Žilvinas Macijauskas  (Šakių bitininkų draugija), už garintuvą, skirtą bitėms amitrazės ar kitais cheminiais preparatais apdoroti.

Gamintojai:

I – UAB „Wilara“ (Gediminas Olsevičius), už ekonomišką žiedadulkių džiovyklą, kuri, ko gero, neturi analogų.
II – UAB „Stropuva“ ( Edmundas Štrupaitis), už vaško presą, pritaikytą dirbti su rūkykla ar krosnele.