Nuo visų blogybių gelbsti darbas

Vadovaujate bendrovei, gaminančiai apie 150 rūšių įvairios kompensacinės technikos neįgaliesiems, pritaikančiai būstą ir aplinką negalios užkluptų žmonių poreikiams. Kaip vertinate neįgaliųjų situaciją?
Tapę neįgaliais, žmonės patiria skausmingą stresą, tarsi iškrinta iš visuomenės. Vyriausybė, „Sodra“ turėtų parengti daugiau socialinių programų, kad toks žmogus galėtų grįžti į visuomenę. Kol kas labai daug bėdų paliekama spręsti pačiam neįgaliajam. O juk labiau integruoti visuomenėje žmonės lengviau jas išgyventų. Reabilitacija, galimybė dirbti, sportuoti, leistų jiems jaustis visaverčiams, mažintų nuoskaudą dėl to, kas atsitiko. Nemažai susižalojusiųjų gauna invalido vežimėlį, vaikštynes, kitos kompensacinės technikos. Labai gerai, jei pagal būsto pritaikymo programą jiems pastato keltuvą ar kitaip pritaiko būstą, kad galėtų išeiti iš savo namų be globėjo pagalbos. Šiandien nėra pakankamai reabilitacijos centrų, kur neįgalieji turėtų galimybę mokytis gyventi kitaip, persikvalifikuoti, sportuoti, šviestis, jiems labai trūksta kontaktų su viešąja erdve.
Kaip manote ar neįgalieji Lietuvoje nėra diskriminuojami?
Nemanau. Jiems tik nepakanka valdžios dėmesio, įvairių socialinių programų. Šiuo metu aktyviai vienijasi įvairios visuomeninės neįgaliųjų organizacijos. Pavienio žmogaus balsas menkai girdėti, o asocijuotos struktūros išgirstamos lengviau. Bet tos struktūros be pinigų tėra idėjų generatoriai: gali kelti problemas, rengti programas, bet Vyriausybė turi skirti daugiau paramos. Kai kur ledai pajudėjo savaime. Neįgalieji gal jautė diskriminaciją darbo rinkoje, bet, pritrūkus darbo jėgos, kaipmat buvo atkreiptas dėmesys į juos.
Kas lemia, kad vienas neįgalus žmogus bėdoja nesulaukiąs pagalbos, jaučiasi visuomenės atstumtas, o kitas, ne mažiau ligų į kampą užspeistas, mokosi, pats imasi verslo ir nė neketina skųstis gyvenimu?
Tai priklauso nuo neįgalumo pobūdžio: neregys labai skiriasi nuo negalinčiojo judėti, yra psichologiškai stiprių ir palaužtų žmonių. Stiprieji patys ieško būdų kabintis į gyvenimą ir jų randa. Valstybė turi pasirūpinti silpnesniais, suteikti jiems galimybių. Tam reikia reabilitacijos centrų, psichologų pagalbos. Neįgalieji gali būti naudingi valstybei, užsidirbti pragyvenimui. Darbas – tai socialinė reabilitacija, darbo užmokestis – geriau negu pašalpa.
Jau esate buvęs Seimo nariu po 12 metų pertraukos vėl ryžotės eiti į politiką. Kas pastūmėjo tokiam žingsniui?
Esu pramonininkas, verslininkas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos signataras. Visus tuos metus dirbau Trišalėje taryboje, mačiau, kiek daug trukdžių kyla verslui. Sudėtinga šalies energetinė situacija, nepakankamai panaudojamos tranzito, alternatyvių energetikos šaltinių galimybės, per lėtai sprendžiami pastatų atnaujinimo klausimai. Šias problemas verslo struktūros nori skubiai spręsti, tačiau tam trūksta įstatymų, poįstatyminių aktų. Ne mažiau rūpi socialinės problemos. Nedarbo ir socialinių pašalpų sistemoje daug taisytinų dalykų. Jei žmogus įsiregistravo darbo biržoje, jį nusiuntė mokytis į kursus, o jis nenori dirbti, vėl grįžta į biržą ir kelerius metus sukasi kaip bedarbis. Valstybė į jį investuoja, o jis neduoda nieko. Būtina nauja socialinės paramos koncepcija ir strategija. Kaip tai skubu, akivaizdu pasidomėjus 2025-2050 metų „Sodros“ perspektyvomis, gimstamumu ir emigracija. Reikia skatinti jaunas šeimas, spręsti būsto problemas, sudaryti sąlygas jauniems žmonėms patiems kurti savo gyvenimą, pagyvenusiems ir neįgaliesiems – kuo ilgiau išlikti darbingiems, kad šalyje mažėtų paramos gavėjų. Darbdaviams svarbu turėti daugiau galimybių skatinti darbuotojus: siųsti į reabilitacijos centrus, atlikti profilaktinius sveikatos patikrinimus, suteikti maitinimą, kitas socialines paslaugas.
Ar Jums nekelia nerimo netolygus atskirų Lietuvos regionų, miesto ir kaimo vystymasis?
Regioninės plėtros problemos svarstomos įvairiais lygiais. Būtina kaimo ir miesto sąveika, kaimas negali likti tik agrarinis. Šiandien labai nuvertintos ūkininkų galimybės, nesprendžiamas ūkių išbarstymo klausimas: kai vienas žemės plotas vienur, kitas – už keliolikos kilometrų, labai didėja gamybos išlaidos. Žemdirbiai labai skriaudžiami perdirbėjų, neturi svertų jiems pasipriešinti. Būtina kitaip vertinti kaimo problemas, akcentuoti ne tik dotacijas.
Nebijote, kad tada žemė atsidurs užsieniečių rankose?
Neribojant, kiek ūkininkas gali turėti dirbamos žemės, galima tikėtis, kad stiprūs Lietuvos ūkininkai patys sukurs alternatyvą perdirbėjams. O jei užsieniečiai siūlo verslą (tarkim, danai – kiaulininkystės fermas), galime jį priimti arba ne. Pirmiausia įvertinkime, naudingas tas pasiūlymas mums ar ne. Pirmiausia žiūrėkime, kad Lietuvoje būtų gaminamas nacionalinis produktas, žmonės norėtų dirbti, o ne emigruoti. Deja, kol kas supirkėjai diktuoja sąlygas ūkininkams. Kiek moka už superkamą pieną? O vartotojai moka 4 kartus brangiau. Kuo smulkesnis ūkis, tuo lengviau perdirbėjams diktuoti ūkininkams savo valią. Todėl daug kaimo žmonių geresnės terpės ieško ne Lietuvoje.
Kodėl, Jūsų nuomone, kaimo žmonės gyvena kone ketveriais metais trumpiau negu miestiečiai?
Mano brolis ir sesuo yra ūkininkai. Matau jų darbo krūvį ir dienos režimą. 5 valandą ryto jie jau atsikėlę, o be 23 val. neatsigula. Taip kasdien, be jokio poilsio. Kur matėte, kad seniūnijos centre būtų sporto klubas, baseinas? Po ilgo alinančio darbo būtinas poilsis. Kaimas stovi kryžkelėje, senėja. Jo infrastruktūra prastesnė negu sovietiniais laikais. Mokyklų mažėja, ambulatorijų, stomatologijos kabinetų, net vaistinių, kultūros namų neliko. Rajono savivaldybės neturi tiek biudžeto įplaukų, kad galėtų skirti seniūnijoms tvarkytis.
O ar matote teigiamų perspektyvų?
Labai gerai, kad stiprėja iniciatyva „iš apačios“, kuriasi bendruomenės, jos veiklai gauna ir Europos struktūrinių fondų lėšų. Kaimui daug duoti gali bendruomenių veiklos skatinimas.
Kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus galėtų sakyti: „Gyvenu prasmingai“?
Esu patenkintas, kad vadovauju „Puntukui“. Esame vienintelė įmonė Baltijos šalyse, gaminanti 120 rūšių neįgaliųjų vežimėlių, individualius keltuvus, galinti daug padėti labiausiai nuskriaustai socialinei grupei. Politika nėra pagrindinis mano tikslas. Matau, kad ten galiu būti naudingas, bet puikiai jaučiuosi ir „Puntuke“. Džiaugiuosiu, kad esu „Sodros“ tarybos narys, dalyvauju priimant sprendimus dėl pensijų, kitų socialinių išmokų. Socialinės problemos sparčiai gilės – darbingų žmonių Lietuvoje mažėja, gyventojai sparčiai sensta. Seime galėčiau jas spręsti kardinaliau.
Kas Jums gyvenime teikia daugiausia džiaugsmo?
Kaip ir kiekvienam normaliam žmogui daugiausia džiaugsmo teikia šeima ir pomėgiai. Visi esame sveiki, gražiai bendraujame. Žmona Antanina – vadybininkė, sūnūs nuėjo motinos pėdomis: vyresnysis Arūnas dirba „Maksimos“ atstovu Latvijoje, Andrius – logistikos vadybininku. Dažnai susirenkame, bendraujame su anūkais. Kad vien Arūnui su šeima nereikėtų mūsų lankyti, dažnai nuvažiuojame pas juos. Tokios ir tolimesnės kelionės teikia daug džiaugsmo. Esu atsidavęs sportui, 12 metų buvau profesionaliu futbolininku, dabar į sportą žiūriu kaip sirgalius, bet ir tai suteikia gyvenimui daug druskos.
O kas kelia didžiausią nerimą?
Nesame tokie, kokie norėtume būti. Nors esame ES, NATO ryškėja socialinis nesaugumas. Negerai, kad mūsų šalies pilietis negali būti tikras, kad, ištikus nelaimei, jis bus pakankamai socialiai aprūpintas. Gėda valstybei, jei visą amžių dirbęs žmogus, sulaukęs pensinio amžiaus, turi sukti galvą, kaip pragyventi, negali, kaip kitų ES šalių piliečiai, keliauti, žvalgytis po pasaulį.