Miškininkas A.Brukas: gamtosauga ant sunaikintų sodybų

Žymus miškininkas Algirdas Antanas Brukas pateikia savo versiją apie šiuo metu Lietuvoje vykstančius gamtosaugos politikos procesus ir ieško būdų, kaip spręsti įsisenėjusias problemas.

Išblėso etnokultūrinės gyvensenos perspektyvos

Šalyje saugomų teritorijų plotas užima 999 348, 78 hektarų - tai sudaro 15,30 proc. teritorijos. Lietuvoje yra 5 nacionaliniai parkai – Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos, Aukštaitijos ir Trakų, bei 30 regioninių parkų.

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 2, 1 mln. ha miškų. Maždaug pusė to kiekio buvo pasodinta žmogaus rankomis, kita pusė užaugo savaime. Milijone hektarų žemių, kurios apaugo ar buvo apsodintos mišku, galėjo būti apie 90,9 tūkst. sodybų. Nesiruošiu agituoti, kad būtų atkurti šiame milijone hektarų žemės ūkio paskirties plotai ir kad būtų atstatyti 90,9 tūkst. buvusių sodybų. Dauguma žmonių dabar patys renkasi kitokį gyvenimo būdą ir kitokius tikslus.

Tačiau man nesuprantama nei moralė, nei sąžinė tų žmonių, kurie neleidžia atsiėmusiam mišku apaugusią ar apsodintą žemę asmeniui čia pasistatyti vasarnamį, trobą gyvenimui ar šiaip kokiai nors nepramoninei veiklai, tam panaudojant kokius 0,3 ha nuosavo miško. Negaliu suvokti ir tokio požiūrio, kad į senas vietas žmonės negali sugrįžti gyventi. Taip pat ST yra daug suvaržymų gyventojams, užsiimantiems žemės ūkio veikla, bei tiems, kurie nori atlikti pastatų pertvarkymus. Jiems uždedamas įvairių reikalavimų "apynasris".

Perspektyvos, kad miškinguose rajonuose bus išsaugota nedidelė etnokultūrinės gyvensenos dalis ar bent jos atskiri elementai, padidėjo pradėjus steigti saugomas teritorijas (ST). Bent man tuomet taip atrodė.

1974 m. įkūrus Aukštaitijoje pirmąjį Lietuvos nacionalinį parką (NP), melioracija buvo jame apribota, o gyvenimas lyg ir atsigavo: atkampiausias sodybas pasiekė elektra, suskystintos dujos, per parką nusidriekė asfaltuotas kelias, pagausėjo pas vietinius gyventojus atvykstančių poilsiautojų iš Leningrado ir kitų Rusijos vietų, Palūšėje pradėjo veikti galinga tiems laikams turistinė bazė, o parko planavimo schemoje daugiau kaip pusė miškų buvo priskirta įvairioms rekreacinėms zonoms.

Vietinius "užliejo" saulėtų pažadų jūra

Tačiau tokia plėtra tikriausiai išgąsdino kai kuriuos gamtosaugininkus. Jau sekančioje NP planavimo schemoje rekreacinių zonų plotai buvo radikaliausiai sumažinti, pradėtos skleisti kalbos apie daromą žalą aplinkai, miškų rekreacinę digresiją.

Baigiantis sovietmečiui, imtasi visokiausių agitacinių priemonių už masišką ST kiekio bei plotų didinimą, o nepriklausomybės pradžioje vietiniai žmonės buvo "užlieti" saulėtų pažadų jūra, kad ST bus puoselėjama ne tik gamta, bet ir sudarytos geriausios sąlygos čia gyvenantiems žmonėms. Jiems aiškino, kad, jeigu bus įvedami kokie nors ūkinės veiklos apribojimai, tai už juos valdžia dosniai kompensuos. Bus palankios galimybės alternatyviai veiklai: ekologinei žemdirbystei bei miškininkystei, poilsiavimui bei turizmui.

Esą gražiausios vietos nebus skirtos partinei nomenklatūrai ar aplinką teršiančioms fermoms, čia klestės rekreacija ir kitokia ekologiška veikla. Gražūs tai buvo pažadai. Už juos saugomų teritorijų kūrėjams visuomenė plojo kaip dievams.

Atsirado entuziastų, kurie siūlė ST skelbti visus administracinius rajonus. Nuo tokio žingsnio dar užteko proto susilaikyti, bet, pavyzdžiui, Dzūkijos parkas padidintas keliskart, negu buvo numatyta sovietmečio planuose. Prisipažinsiu, kad ir aš prie to rankas prikišau. Mat pabuvojus Skandinavijos šalyse mačiau savo akimis, kaip visos tos idėjos yra ne fikcija, o praktiškai įgyvendintas dalykas. Deja, "neįvertinau" tautinės biurokratijos ypatumų.

Vargina nepabaigiami maratonai po institucijas

Netrukus saugomose teritorijoje jau kūrėsi verslininkai, mafijozai, muitininkai, inspektoriai, matininkai, politikai ir tie ST „rašto žinovai“, kuriems suteikta teisė uždrausti arba leisti. O vietiniams gyventojams teko imtis kokio nors skudurinio verslo, samagono ar pilstuko gamybos, kontrabandos, rinktis emigranto dalią, gyventi kaip akmens amžiuje iš uogų ir grybų rankiojimo ar egzistuoti iš varganų pašalpų.

O jeigu tik prireikia renovuoti senus pastatus ar pasistatyti ką nors naujo - tuomet prasideda nepabaigiami maratonai po "valdiškus namus". Vos ne kiekvienas ir legaliai ST atsiradęs statinys visuomenei ir dabar bandomas pateikti kaip aplinką darkantis dalykas.

Lietuvos kaimo sodybų nykimo ir vietinių gyventojų kiekio kryptingo mažinimo lygis bei tempai atskiruose valstybiniuose parkuose nevienodas. Laimingesni tų parkų gyventojai, kur išlikusi rekreacinė infrastruktūra skirta sanatoriniam gydymui, turizmui, ar sportui, kur vietiniai gyventojai savo namus ar butus bent sezoniškai nuomoja poilsiautojams ir turi pajamų iš šios veiklos, kur "stipresnės" savivaldybės ir jų merai jau supranta, kad privalo atstovauti savo žmonių interesus. Tai - Trakų istorinis nacionalinis parkas, Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Atskirose kitų parkų dalyse dar galima priskaičiuoti 3 – 5 gyvybingas vietas.

Parkai tapo paspartinto nykimo teritorijomis

Visi kiti parkai, lyginant su nesaugomomis teritorijomis, tapo etnokultūrinės gyvensenos, o taip pat vietos gyventojų paspartinto nykimo vietomis. O biurokratinis ST aparatas dabar yra tapęs sovietinių represijų ir melioracijos metais sunaikinto lietuviško kraštovaizdžio liguistu globėju ir saugotoju.

Kuriamas negatyvus požiūris į bet kokius naujus statinius ST. Gali susidaryti vaizdas, kad šiandien Lietuvoje ištisai klesti savavališkos statybos visose ST ir taip keliama baisi grėsmė ne tik Lietuvos gamtai, bet ir viešajam interesui. Deja, kai paprašoma pateikti konkrečius skaičius, jie pasirodo visai neįspūdingi.

Lietuvoje ST jau prikurta per akis. Realios gamtosaugos problemos "sukasi" apie įvairialypę aplinkos taršą ir su ja susijusį klimato atšilimą, geriamo vandens ir maisto kokybę, efektyvių valymo sistemų kūrimą.

Interesus gins respublikinė struktūra

Tačiau atsakingiems už dabartinę tautinę gamtosaugą funkcionieriams vietoje realių ir sakytume gyvybiškai svarbių problemų sprendimo svarbesnis yra miglos pūtimas, dirbtinių problemų kūrimas ir žmonių gąsdinimas. Kol kas tai gan pelninga ir dalyje visuomenės kelianti reitingus profesija. Bet ar tai garbinga, padoru ir teisinga?

Nesiseka mums su aplinkosaugos funkcionieriais – sovietmečiu jiems svarbiausia buvo rūpinimasis medžioklės plotais ir medžiojamais gyvūnais, dabar – saugomomis teritorijomis. Tačiau padėtis palaipsniui keičiasi. Bene pirmieji pradėjo organizuotis neatgavę savo miškų vadinamuose „miško parkuose“ Utenos apskrities žmonės, kiek vėliau atsirado ir kitos grupės ypač tose vietose, kur buvo bandoma senaisiais buldozeriniais metodais steigti naujas ST.

Į suvažiavimą aptarti ST problemas šįmet Krekenavoje susirinkę regioninių grupių atstovai nutarė įsteigti respublikinę struktūrą savo teisėtų interesų gynimui. Tikėtina, kad Lietuvoje, nors ir sunkiai, bet gimsta pilietinė visuomenė. O tai reiškia, kad biurokratiniams klanams su savo "samdiniais" ir "savanoriškais rėmėjais" nebus taip lengva mulkinti ir skriausti paprastus žmones, kurie yra pakliuvę į galybę apribojimų sumegztas ST pinkles.