Miškininkai – krislas medienos perdirbėjų akyse

UAB „Vakarų medienos grupė“ prezidentas Sigitas Paulauskas laiške Ministrui pirmininkui įrodinėja būtinumą Lietuvoje statyti vidutinio tankio medienos plaušų (MDF) plokščių, korinių plokščių ir korinių baldų gamyklų kompleksą. MDF plokščių gamyklos metinis žaliavų poreikis numatomas iki 600 tūkst. kubinių metrų popiermedžių. Komplekso statybos projektą UAB „Vakarų medienos grupė“ įgyvendintų bendradarbiaudama su pasauliniu baldų gamybos ir prekybos lyderiu Švedijos koncernu IKEA.

Žlugdo projektą?

Laiške Lietuvos Vyriausybės vadovui siūlydamas „aukso kalnus“ Lietuvai (pagrindiniai projekto ekonominiai – finansiniai rodikliai: investicijų apimtys – 450–700 mln. Lt, eksporto apimtys – iki 1 milijardo Lt per metus, sukuriama pridėtinė vertė – iki 300 mln. Lt per metus, mokesčių (be PVM) įplaukos į biudžetą – iki 50 mln. Lt per metus, naujai sukurtų tiesioginių darbo vietų skaičius – 350–600 vnt., naujai sukurtų netiesioginių darbo vietų skaičius – 500 vnt.) UAB „Vakarų medienos grupė“ prezidentas skundžia LR Aplinkos ministeriją ir Generalinę miškų urėdiją dėl svarbaus projekto žlugdymo.
Tad kokie nesutarimai kyla tarp medienos perdirbėjų ir valstybinių miškų valdytojų? Pasak S.Paulausko, didelės investicijos į medienos produktų pramonę pagrindas yra ilgalaikių medienos resursų tiekimo užtikrinimas ir šį projektą turėtų vykdyti valstybinis miškų sektorius. UAB „Vakarų medienos grupė“ prezidento pageidavimu, su valstybinių miškų valdytojais turėtų būti sudaroma ilgalaikė (10 metų) medienos tiekimo sutartis ne mažesniam nei 500 tūkst. kub. m per metus popiermedžių kiekiui. Šis skaičius realus: 2007 m. urėdijos pardavė 573,9 tūkst. kub. m popiermedžių, o 2008 m. planuojama parduoti 580 tūkst. kub. m. Juo labiau kad, turimomis žiniomis, MDF plokščių gamyboje popiermedžiai tesudaro 10–40 proc. nuo visų tam tikslui naudojamų žaliavų. Šiuo metu, nesant galimybių popiermedžius perdirbti Lietuvoje, beveik visa ši medienos žaliava parduodama Skandinavijos ir Lenkijos plaušienos ir MDF plokščių gamykloms. Taigi valstybinių miškų valdytojai pajėgūs patenkinti galimos pastatyti MDF plokščių gamyklos žaliavos poreikius, tačiau UAB „Vakarų medienos grupė“ netenkina naujai pakoreguotos apvaliosios medienos prekybos taisyklės. Medienos perdirbėjai pageidautų, kad ilgalaikes medienos žaliavos teikimo sutartis pasirašytų ne savarankiškos įmonės miškų urėdijos, kurių yra 42, o viena įmonė – Generalinė miškų urėdija LR Aplinkos ministro sprendimu. Dar daugiau: medienos perdirbėjai siekia ilgalaikių (15 metų) nenukirsto valstybinio miško pirkimo ir pardavimo sutarčių, užtikrinančių ne mažiau 70 proc. medienos poreikio, o tai visiškai nepriimtina valstybinių miškų valdytojams. Tuo atveju medienos perdirbėjai turėtų užsiimti ir medienos gavyba bei prekyba.

Kaltinimai valstybinių miškų valdytojams

UAB „Vakarų medienos grupė“ daugiausia domina popiermedžiai, tad kitus medienos sortimentus, gautus eksploatuojant nusipirktą biržę, tektų realizuoti. Abejotina, ar tikslinga tokia veikla užsiimti medienos perdirbėjams, kai pastaruoju metu daugelis urėdijų, įsigiję našią miško kirtimo ir ištraukimo techniką, sėkmingai vykdo miško eksploataciją. O parduodant medieną nenukirstu mišku valstybiniams miškininkams pritrūktų lėšų miško atkūrimui, įveisimui, priežiūrai ir kt. privalomiesiems darbams miškuose.
Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius Raimundas Beinortas rašte Lietuvos Respublikos Seimo Audito komiteto pirmininkui Artūrui Skardžiui vėl kelia klausimą dėl Valstybinių miškų valdymo restruktūrizavimo.
Kaltindamas valstybinių miškų valdytojus, kad dėl netinkamo valstybinių miškų valdymo kasmet Lietuvos biudžetas netenka apie 100 mln. Lt pajamų, R.Beinortas ragina Audito komiteto pirmininką atlikti kompleksinį miškų urėdijų ir Generalinės miškų urėdijos veiklos efektyvumo auditą. Tačiau jei įvykdžius visus medienos perdirbėjų pageidavimus į valstybės biudžetą ir patektų tas 100 mln. Lt, tai ar šių lėšų pakaktų iš biudžeto vėl skirti valstybinių miškų tvarkymui? Restruktūrizuoti, centralizuoti ir Lietuvos medienos pramonininkų globon patekę miškininkai miškų atkūrimo, įveisimo, priežiūros, apsaugos ir visų kitų nemedieninių miško funkcijų gerinimo darbų tikrai nepajėgtų vykdyti savo lėšomis.

Geriau perdirbti Lietuvoje

Miškininkai, dirbantys valstybinių miškų sektoriuje, supranta, kad apvaliosios medienos sortimentus – popiermedžius – į aukštesnės pridėtinės vertės produktus geriau perdirbti Lietuvoje nei eksportuoti į užsienio valstybes. Jie pritaria popiermedžių perdirbimo įmonių statybai Lietuvoje, nesvarbu, ar tai būtų medienos plaušų plokščių gamykla, ar celiuliozės gamybos fabrikas, dėl kurio statybos Lietuvoje diskusijos dar nebaigtos. Tačiau žaliavą popiermedžių perdirbimo įmonės turi įsigyti tiek iš valstybinių miškų įmonių, tiek iš miško savininkų pagal rinkos dėsnius ir veikiančias apvaliosios medienos prekybos taisykles. Valstybiniuose miškuose medienos perdirbimo pramonės įmonės, norėdamos įsigyti žaliavinės medienos, privalo dalyvauti medienos pardavimo konkursuose, kuriuos organizuoja savarankiškos valstybinės įmonės miškų urėdijos. O ilgalaikių medienos pirkimo ir pardavimo sutarčių sudarymu su medienos pirkėjais suinteresuotos ir pačios urėdijos, tačiau sutartyse turi būti numatytos medienos kainų reguliavimo tam tikrais periodais galimybės, kaip ir numatyta apvaliosios medienos prekybos taisyklėse. Negali būti nustatoma nekintanti medienos sortimentų kaina ilgam (10–15 m.) laikotarpiui. Brangstant medienai, didesnę naudą turės medienos gamintojai ir, atvirkščiai, kainoms krentant – laimės medienos perdirbėjai. Tai juk pats elementariausias rinkos ekonomikos dėsnis.