Imtis verslo paskatino avienos stygius rinkoje

Vieno stambesnių avių ūkių Lietuvoje savininkas tvirtina, kad Lietuvoje reikia keisti vykdomosios valdžios politiką. „Kaimui reikia protingų, išsilavinusių žmonių. Mūsiškiai – verslūs žmonės, tik jiems trūksta savarankiškumo, drąsos, entuziazmo ir valdžios palaikymo“, – įsitikinęs G.Prakapavičius.

Nostalgija kaimui

Molėtų rajone, Inturkėje, ūkininkaujantis G.Prakapavičius prisipažįsta ragavęs įvairaus verslo mieste. Visko apsčiai turintis vyras nesijautė laimingas. Jam kažko trūko. Prieš atvykdamas gyventi į kaimą Giedrius perskaitė kelias lentynas psichologinės literatūros ir tik tada suprato, ko jam iš tikrųjų reikia.

„Jaučiau nostalgiją kaimui. Mane kankino gero kaimo iliuzija. Atmintyje buvo išlikę nepakartojami šilti vaikystės prisiminimai, pas senelius praleistos vasaros. Tuomet man buvo gera“, – pasakoja ūkininkas.

G.Prakapavičiaus seneliai augino septynias avis. Mo­čiu­tė vi­sa­da ver­pdavo vil­nas, jas parduodavo Rygoje. Ne tik senelių pavyzdys pastūmėjo jauną vyrą imtis avininkystės, bet ir tai, kad tuo metu Lietuvoje niekas to dar nedarė. Jiedu su žmona, būdami miestiečiai ir nemokėdami žemės ūkio darbų, ryžosi jų išmokti.

Pirko avis

Pradžioje jaunas ūkininkas nusipirko Romanovo veislės avyčių ir veislinį aviną. Po kelerių metų jų atsisakė dėl prasto mėsingumo. Internete pasidomėjęs naujomis veislėmis, Giedrius nusprendė įsigyti Sufolkų veislės avių iš Lenkijos.

„Sufolkų avys yra stambios, mėsinio tipo. Ši veislė išvesta pietryčių Anglijoje, Sufolko grafystėje“, – pasakoja avių augintojas. Nusprendęs didinti bandą 2004 m. ūkininkas išvyko į Vokietiją, Žemutinės Saksonijos žemes. „Nupirkau 200 tos pačios veislės avių. Į Vokietiją važiavau todėl, kad kaimyninėje šalyje nebuvo tokio didelio kiekio avių“, – pridūrė ūkininkas.

Dabar jo ūkyje yra 900 ėriavedžių, 100 avinų, 200 pakaitinių avyčių ir apie 700 ėriukų. Sufolkų veislės avių banda pripažinta veisline, todėl nuolat vertinamas avių veislingumas, produktyvumas, išsivystymas. Ūkininkas sako siekiantis ne kiekio, o kokybės.

Pastatė skerdyklą

Praėjusių metų vasarą fermoje buvo įkurta Europos Sąjungos standartus atitinkanti skerdykla. Gyvulius auginantis ūkininkas parduoda ekologišką avieną tik privatiems klientams pagal užsakymus. „Visa informacija apie ūkį yra internete ir skerdieną galima juo užsisakyti, tačiau aš retai kada prisėdu prie kompiuterio, todėl geriausia mėsą užsakinėti telefonu. Mums paskambina ir užsako, o mes nuvežame“, – pabrėžia vyras. Pašnekovas teigia, kad žmonės pradėjo labiau vertinti avieną ir ėrieną.

„Galbūt lietuviai, pavažinėję po svečias šalis ir paskanavę puikių patiekalų iš šio gyvulio mėsos, patys įsigeidžia dar kartą jų paragauti? O gal sveiką gyvenimo būdą ir ekologiją vertinantys žmonės atsigręžė į ūkiuose išaugintą šviežieną?“ – svarsto G.Prakapavičius. Pernai ėrienos ir avienos paklausa buvo didelė, tad iki Kalėdų jau buvo parduoti visi mėsai skirti gyvuliai.

Turi tikslų

G.Prakapavičius siekia išgryninti savo veislinio ūkio avis ir jau po penkerių metų turėti elitinę bandą. Pastaraisiais metais išaugo avių prekyba. Avys labiausiai perkamos pavasarį.

 „Planuoju ūkį plėsti, todėl jau šį mėnesį ketinu pirkti pieninių avių. Vėliau noriu statyti pieninę, spausti sūrius. Ateityje svajoju atidaryti parduotuvę Vilniuje ir joje parduoti savo produkciją“, – artimiausiais planais dalijosi ūkininkas. Jiedu su žmona aplankę daug ūkių užsienyje teigia, kad ten vyrauja gamybos įvairovė.

„Prancūzijoje mes ragavome itin daug sūrių. Jų skonis ir kvapas – labai įvairus. Sūriai – nacionalinis Prancūzijos pasididžiavimas. Sunku ir suskaičiuoti visas šios šalies sūrio rūšis. Tuomet ir pagalvojau, kad mes, lietuviai, esame tarsi atbukę, jokių naujovių nenorime“ , – sakė gyvulių augintojas.

Į parduotuvę važiuoja retai

Sutuoktiniai džiaugiasi, kad gyvendami ir dirbdami kaime jie yra sotūs ir aprengti. Į parduotuvę jiems važiuoti tenka retai. Ūkininkas pasakoja, kad minta darže ir sode užaugintomis gėrybėmis, ėriena. Bendri ūkio džiaugsmai jungia ir vienija juos. Prakapavičiams smagu dirbti kartu, susėsti bendrų pietų, vakarienės. Ūkyje išaugintų avių vilna ir kailiai ne tik parduodami, jie puošia ir šildo šeimos narius. Giedrius su žmona augina dvi dukteris. Vyresnioji studijuoja žemės ūkio verslą ir tvirtai nusiteikusi dirbti kaime. „Čia daugiau erdvės, yra tarsi pakilimo takas.  Gyvenime pinigai yra tik priemonė tikslams pasiekti, o svarbiausia yra tikslai. Pradėję darbą, turime jį atlikti profesionaliai, ne paviršutiniškai“, – sako ūkininkas. Jis nori ir tikisi, kad jo pradėtus darbus tęstų vaikai, kad tai taptų jų šeimos tradicija.

Skatina grįžti į kaimą

Gyvendamas ir dirbdamas kaime Giedrius įsitikino, kad harmonija su gamta padeda išsaugoti harmoniją su savimi. „Kaime esi laisvas. Čia viskas natūralu: ir kvepia kitaip, ir paukščiai čiulba gražiau. Gali bendrauti su gyvuliais, grožėtis gamta. Tuomet ir pats keitiesi į gera“, – džiaugiasi pašnekovas.

Ūkininkas tvirtina, kad visuomenėje vyrauja melas, dirbtinės šypsenos, apkalbos.

„Nesmagu, kai televizijos ekranuose ir spaudoje propaguojamos skyrybos, dvigubas gyvenimas. Trūksta dvasingumo ir gražių pavyzdžių jaunajai kartai. Žmonių problema yra ta, kad vieni nieko nesupranta ir neieško, kiti supranta, bet nedaro, treti keičia ir įgyvendina savo svajones. Gal pro žemę turi praskrieti kokia kometa ar saulė užtemti, kad jauni žmonės atsibustų ir norėtų grįžti į kaimą, ten dirbti? Viliuosi, kad emigrantai pamatys pasaulį, pasisems idėjų ir grįš į tėvynę įgyvendinti savo svajonių“, – tikisi ūkininkas.