Pienininkai siūlo dirbti efektyviau

Išleidžiami milijonai pienui valyti

 Pienininkystės srityje yra ir nesupratimo, ir bandymo tyčia nematyti to, kas akivaizdu. Štai neretai stebimasi, kad ant parduotuvių prekystalių nematome produkcijos iš nekokybiško pieno, nors jis patenka į perdirbimo įmones. Todėl daroma išvada, kad Lietuvoje visas žaliavinis pienas yra aukščiausios kokybės. Taip teigiantys tikriausiai nežino arba nenori žinoti, kad Lietuvos pieno perdirbimo įmonėms tenka naudoti pažangias pieno valymo technologijas. Tokie pieno valymo įrenginiai legalūs, tačiau juos naudoti ir prižiūrėti brangiai kainuoja. Deja, kol kas Lietuvos pieno perdirbimo įmonės be jų negali išsiversti.

„Pernai papildomai pieno kokybės kontrolei, pieno pasterizavimui bei papildomam rūšiavimui ir specialioms pieno valymo technologijoms perdirbimo įmonės skyrė net 14 mln. Lt. Tokios investicijos padeda įmonėms gaminti labai geros kokybės produktus, tačiau išauga ir jų savikaina“, – teigė Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ kokybės ekspertas Egidijus Simonis.

Kaip šaukštas „deguto“ sugadina cisterną pieno

Ar tikrai tokių didelių investicijų reikia? Reikia. Nors 2011-ieji buvo paskelbti pieno kokybės metais, bet reikėjo milžiniškų investicijų.

VĮ „Pieno tyrimai“ duomenimis, apie 4–5 proc. pieno taikytos nuoskaitos, vadinasi, jis neatitiko keliamų reikalavimų. Gal tai būtų ir nedaug, tačiau Lietuvoje yra kita problema – toks pienas sumaišomas su kokybišku ir tada pablogėja viso pieno kokybė.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nustatė, kad po tokio pieno sumaišymo reikalavimus dėl somatinių ląstelių skaičiaus atitiko tik 28 proc., o dėl bendro bakterinio užterštumo – tik 26 proc. tikrintų pieno mėginių. Taigi šaukštas „deguto“ sugadina visą cisterną pieno. Štai todėl pieno perdirbėjai ir teisūs sakydami, kad jau supirktą pieną tenka tikrinti papildomai, t. y. dar kartą atlikti laboratorinius tyrimus jau pieno perdirbimo įmonių lėšomis. Kodėl tai daroma?

„Todėl, kad net panaudojus brangiausias pieno valymo technologijas ne visada įmanoma pieną tiek pagerinti, kad jis tiktų aukštos kokybės sūriams gaminti. Be to, suprastėjus pieno kokybei, mažėja jo išeiga, taigi didėja gaminamų produktų savikaina. Būna ir tokių atvejų, kai tenka pieną paprasčiausiai utilizuoti“, – aiškino E.Simonis.

Iš šalies atrodytų, kad tai – tik perdirbėjų problemos. Tačiau klysta taip manantys.

Perdirbėjai nelinkę kaltinti visų ūkininkų

Regis, galima būtų sakyti, kad dėl žaliavinio pieno kokybės reikia kaltinti pieno gamintojus. Tačiau perdirbėjai ir šiuo atveju nelinkę visų ūkininkių mauti ant vieno kurpalio.

 „Tai – ne tik ūkininkų, bet ir valstybės institucijų problema. Pribrendo laikas skubiai priimti konkrečius sprendimus, nes ilgiau delsiant vartotojams augtų pieno produktų kaina, ūkininkams mažėtų pieno supirkimo kaina, o valstybė prarastų daug mokesčių“, – samprotavo E.Simonis.

Pieno perdirbimo įmonės norėtų, kad ryšys tarp jų ir pieno gamintojų būtų glaudesnis. Įmonės siekia, kad būtų galima kuo greičiau ir tiksliau nustatyti, iš kurio ūkininko gautas pienas yra nekokybiškas. Tačiau ne todėl, kad būtų galima tą ūkininką nubausti.

„Perdirbėjai tokiam ūkininkui pirmiausia pasiūlytų pagalbą, kaip gerinti pieno kokybę. Juk neretai kai kurie ūkininkai nesupranta, kokių daro klaidų. Taigi įmonės pasamdytų veterinarijos gydytojus, kurie galėtų konsultuoti ūkininkus. Beje, galima pagalba ir, pavyzdžiui, įsigyjant šaldymo įrangą“, – aiškino E.Simonis.

Tačiau yra pieno tiekėjų grupė, kuri tokios pagalbos nenori. Jie vadinami perbėgėliais. Su jais – kita kalba.

Perbėgėliams – jokio pasigailėjimo

Pagal Pieno supirkimo taisykles ir ES reglamentus šiuo metu nuoskaitos dėl tiekiamo prastos kokybės pieno taikomos tris mėnesius. Jei per šį terminą ūkis neištaiso klaidų, nuoskaitos didinamos ir po trijų mėnesių ūkio veikla sustabdoma. Tačiau piktybiniai pažeidėjai rado spragą taisyklėse: jie paprastai nelaukia, kol praeis tie trys mėnesiai, o susiranda naujų supirkėjų ir viskas prasideda iš pradžių. Pieno perdirbėjai su tokiais nenori turėti reikalų, tačiau šalyje veikia kelios dešimtys bendrovių, kurios pieną tik superka ir perparduoda. Jos nesuka galvos dėl pieno kokybės. Joms svarbiausia – bet kokia kaina kuo greičiau uždirbti. Taip randa kalbą prasto pieno gamintojai ir neatsakingi supirkėjai, o dėl tokios nesąžiningos veiklos nukenčia net kokybišką pieną tiekiantys gamintojai, pieno perdirbėjai, pieno produktų vartotojai ir valstybė.

 „Pieno perdirbėjai siūlo tokius brokdarius griežčiau kontroliuoti. Juos sutramdyti turėtų Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Šiai institucijai nesunku tokius perbėgėlius ir pieno supirkėjus nustatyti bei bausti. Kaip? Iš pradžių pasiūlyti pasitaisyti, o jei tokį pasiūlymą tiekėjai ignoruotų, tada apskritai uždrausti nekokybišką pieną realizuoti“, – pabrėžė E.Simonis.

Regis, pasiūlymai logiški, kokybiškai dirbantys ūkininkai neturėtų jiems prieštarauti. Tokiems pasiūlymams pirmiausia turėtų pritarti Pieno taryba. Deja, čia ir prasideda nesklandumai.

Pieno taryba dirbo neefektyviai

Pieno taryba (PT), kaip žemės ūkio ministro patariamasis organas priimant sprendimus dėl pieno sektoriaus veiklos, atlieka labai svarbų vaidmenį. Žinia, PT sudaro 15 narių – po penkis atstovauja pieno gamintojų ir pieno perdirbėjų interesams ir dar penki renkami iš valstybės institucijų. Tarybos pirmininką ir pavaduotoją renka pati Taryba rotacijos principu vieniems metams. Šįmet PT pirmininku išrinktas Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Žemės ir maisto ūkio departamento direktorius Rimantas Krasuckis.

PT nagrinėja pieno sektoriaus tobulinimo klausimus, t. y. kaip didinti pieno gamybos apimtis, gerinti pieno kokybę ir saugą, tobulinti supirkimą, perdirbimą, kainodarą.

„Deja, paskutiniais metais susidarė įspūdis, kad PT dirba nebe taip veiksmingai, kaip dirbdavo anksčiau“, – teigė „Pieno centro“ direktorius Antanas Kavaliauskas.

Kodėl? Į žurnalistų rankas pateko 2011 m. PT posėdžių protokolai. Susidarė įspūdis, kad 2011-aisiais, pieno kokybės metais, PT daug diskutuota, tačiau taip ir nepavyko priimti esminių pieno kokybės gerinimo sprendimų, teisės aktų, pagaliau įkurti Pieno kokybės gerinimo fondą.

„Dėl pieno kokybės mes, pieno perdirbėjai, prarandame labai daug lėšų, todėl teikėme ne vieną pasiūlymą, kaip padėtį pakeisti, deja, mūsų pasiūlymai būdavo atmetami. Neretai susidarydavo beviltiška padėtis, nes sprendimui priimti reikia surinkti du trečdalius balsų, o tiek surinkti beveik neįmanoma. Pavyzdžiui, per paskutinius du PT posėdžius apskritai nebuvo balsuojama“, – pasakojo A.Kavaliauskas.

Kokia išeitis? Pieno perdirbėjai siūlo tobulinti PT reglamentą.

 Pasiūlymai tobulinti PT reglamentą

 Jeigu PT pavyksta balsuoti, tai labai dažnai nepavyksta surinkti dviejų trečdalių balsų. Tada sudaroma darbo grupė, į kurią kviečiami specialistai, mokslininkai. Ji paprastai priima kokį nors sprendimą ir vėl pateikia PT. Ši balsuoja, vėl nesurenkama pakankamai balsų. Aklavietė.

Ką reikėtų daryti?

„Manau, kad darbo grupė galėtų pateikti kelis variantus ir tada PT tegul pasirenka vieną iš jų. Kita vertus, jei darbo grupė priima vieningą pasiūlymą, tai tokiai nuomonei ir PT turėtų pritarti, juk specialistai geriau išmano. Jie nesuinteresuoti padėti kuriai nors vienai grupei, nes galvoja apie visiems tinkamiausią sprendimą“, – teigė E.Simonis.

 Kita bėda, dėl kurios PT klimpsta į liūną – kviestinių svečių agresyvumas.

„Tokie svečiai paprastai nepasisako, tačiau audringai reaguoja ir posėdyje sukelia tikrą chaosą. Tokiomis aplinkybėmis labai sunku priimti kokį nors sprendimą. Šįmet pieno perdirbėjai siūlys svečių kiekį apriboti, juk čia renkamės diskutuoti, o ne į turgų“, – atviravo E.Simonis.

Darbotvarkėje – skirtingų interesų derinimas

PT darbo kokybė labai priklauso nuo pirmininko. Šįmet jai vadovaus patyręs žmogus – ŽŪM Žemės ir maisto ūkio departamento direktorius Rimantas Krasuckis. Kokie jo planai?

„Baigiu derinti metinį svarstymų planą – jis jau išsiųstas PT nariams, laukiu paskutinių pasiūlymų. Tačiau akivaizdu, kad darbotvarkėje bus svarbiausias PT tikslas – suderinti interesų grupių pageidavimus, kad visiems užtektų pajamų, tiek gamintojams, tiek perdirbėjams“, – pasakojo R.Krasuckis.

Kaip naujasis vadovas vertina PT veiklos efektyvumą?

„PT veikloje yra broko, kaip jo yra ir visose tokio pobūdžio institucijose. Sunku priimti sprendimus, kurie visus tenkintų. Tačiau nereikia nuleisti rankų. Jeigu nesitarsime, nediskutuosime, nekelsime į viešumą dalykų, kuriuos reikia spręsti, tai nieko niekada nepasieksime. Sieksiu, kad PT susirinkimuose apie problemas būtų kalbama atvirai, aiškiai, kad pasiūlymai ar priekaištai būtų argumentuoti ir kad pasiūlymai žemės ūkio ministrui būtų pateikti laiku“, – atviravo R.Krasuckis.

ŽŪM Žemės ir maisto ūkio departamento direktorius pridūrė, kad PT sprendimai yra patariamojo pobūdžio.

„Kartais PT narių ir specialistų nuomonės išsiskiria. Deja, tokių atvejų sunku išvengti. Tačiau neužmirškime, kad politikų nuomonė gali būti ir kitokia, galutinį sprendimą priima žemės ūkio ministras“, – priminė R.Krasuckis.

Gabrielius Juonys