Dienos interviu: yra šansų, kad aplinkosaugos sistema taps efektyvi

- Šiuo metu yra sukeltas didelis ažiotažas dėl šalies aplinkosaugos politikos. Kokia iš to nauda bus pačiai aplinkosaugos sistemai?

- Turime realų šansą išgryninti bei padaryti ženkliai efektyvesnę aplinkosaugos sistemą, nuo jos atskiriant gamtosauginei kontrolei nebūdingas ūkininkavimo funkcijas. Kitu atveju tolesnė vidinė priešprieša bei tarpusavio interesų nesuderinamumas tiesiog užprogramuoti. Aplinkos ministerija disponuoja didžiuliais biudžeto ir ES fondų pinigais bei galiomis, skirsto įvairiausias kvotas, reguliuoja ir prižiūri statybas, butų ūkį, atliekų tvarkymą, vandens, miškų bei medžioklės ūkius, teritorijų planavimą.

- Kokios pertvarkos yra neatidėliotinos?

- LMSA ir mus palaikančių visuomeninių organizacijų nuomone, Lietuvos aplinkosaugai (jai šiuo metu priskirta kuruoti ir miškų ūkį) yra būtina skubi ir neatidėliotina institucinė bei įstatyminė pertvarka, trukdančių darniam šalies vystymuisi perteklinių biurokratinių struktūrų bei procedūrų atsisakymas.

Svarbu, kad aplinkosaugos klausimus spręstų sąžiningi, principingi, bendražmogiškąsias vertybes išpažįstantys ir jų gyvenime prisilaikantys žmonės. Tad tikrai džiugina, jog į Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkus išrinktas nepriklausomybės akto signataras Jonas Šimėnas. Tikimės, kad ir naujasis aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas bus tokio pat „kalibro“.

- Miškininkystės sektorius - svarbi aplinkosaugos sistemos dalis. Kokios šiuo metu opiausios minėto sektoriaus problemos?

- Miškų sektorius sukuria apie 5 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Šalies medienos pramonė, tiekianti daugiau negu dešimtadalį visos pramonės gaminių ir tokią pat dalį viso eksporto, jau daug metų dirba sėkmingai. Jos užsienio prekybos balansas yra teigiamas ir nuolat auga. Miškų sektorius vienija 246 tūkst. privačių miškų valdų savininkų ir 52 tūkst. medienos pramonės ir miškininkystės srityse dirbančių žmonių.

Miškų plotai kasmet didėja vidutiniškai 6,8 tūkst. ha, miškingumas jau pasiekė 32,7 proc. šalies ploto. Tačiau kol kas dėl gana vienpusio, daugiausia į aplinkosaugą ir ūkinės veiklos draudimus orientuoto valstybinio reguliavimo nesudaromos palankios sąlygos miškų išteklius naudoti kompleksiškai, sukuriant gyvenimo ir poilsio kokybei būtiną infrastruktūrą, žmonės negali laisvai kurtis ir plėtoti verslo.

Nesubalansuota aplinkosaugos ir valstybės turto panaudojimo miškų ūkyje politika žlugdo tolesnį viso šalies miškų sektoriaus konkurencingumą, užkerta kelią investicijoms, racionaliam ūkininkavimui, medienos pramonės modernizavimui ir biomasės energetikos plėtotei. Tokia praktika pasaulinės ūkio krizės akivaizdoje negali tęstis, ji turi būti peržiūrėta kardinaliai.

- Kas labiausiai neramina miškų savininkus?

- Neramina tai, kad vietoje darniosios plėtros politikos ir žmogaus teisių pripažinimo, praktikoje neretai įgyvendinama vienpusiška politika, kuri pasireiškia vis plačiau įsigalinčiu atskirų aplinkosaugininkų susireikšminimu, ką nusipelnęs Lietuvos miškininkas Algirdas Antanas Brukas taikliai įvardijo ekokratija. Ji pasireiškia, kai dangstantis viešojo intereso skydu, besąlygiškai, dažnai savanaudiškai, ar net piktybiškai, „aplinkosaugos“ (o realiai - susireikšminimo) vardan stabdomos bet kokios gyventojų gyvenimo kokybės gerinimo iniciatyvos.

- Kaip sekasi bendradarbiauti viešo ir privataus sektoriaus atstovams, sprendžiant aplinkosauginius klausimus?

- Susidaro įspūdis, kad Lietuva tampa visokiausių rūšių draustiniams, regioniniams parkams ir jų egzistencijai svarbi teritorija, o žmogui gamtoje nepaliekama vietos! Vertinant vis plačiau įsivyraujantį nepagarbų požiūrį į žmogų ir jo santykį su gamta bei pesimistines šalies demografines perspektyvas, daugeliui kuriančių visuomeninių organizacijų, kurias vienija darnios plėtros idėja, tai kelia didelį nerimą.

Šis susirūpinimas išreikštas jau antrus metus vykstančiame Urbanistinių forumų judėjimo rezoliucijose, apie tai kalba Krekenavos, Daugų, Labanoro ir kitų regionų gyventojai, Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvos miškų instituto mokslininkai ir daugelis kitų.
Konstatuojama, kad socialiniai, ekologiniai ir ekonominiai interesai iki šiol išlieka nesuderinti, o viešo ir privataus sektorių bendradarbiavimas praktikoje neretai pavirsta ekokratijos savivale.

- Kokias reikia kuo skubiau išspręsti įsisenėjusias miškų ūkio problemas?

- Problemų daugybė, pradedant nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, kompensacijomis už ūkinės veiklos apribojimus, ES lėšų skirstymu, miško kelių naudojimu ir tvarkymu, dėl medžioklės privačiose žemėse, dėl paramos privačių miško savininkų švietimui ir t.t.

Neleistinai ilgai vilkinamas ir vis dar neužbaigiamas nuosavybės teisių atkūrimas buvusiems savininkams ir paveldėtojams. Šį procesą būtina užbaigti kuo skubiau. Šiuo metu saugomose teritorijose vien tik uždraustos naudoti medienos vertė mokslininkų skaičiavimais yra apie 3,7 mlrd. Lt (skaičiuojant apvalios medienos kainomis).

Besikreipiantys į LMSA miško savininkai piktinasi, kad Lietuvoje saugomos teritorijos neretai steigiamos kolūkinės nacionalizacijos principu – suvalstybinama teisė į žemės naudojimą, ir viskas.

Žmogus vieną dieną sužino, kad jo valda ar sodyba yra saugotinoje teritorijoje ir jis neturi beveik jokių teisių. Iš saugomų teritorijų ir miškotvarkos planavimo dokumentų „dingę“ kaimų valdos. Specialieji žinybiniai (dar kitaip vadinami specialieji) planai sudarko teritorijų planavimo dokumentų hierarchiją, po jų priedanga vyksta ekokratijos savivalė, dažnai priimimami visuomenei nežinomi, savivaldybių bendriesiems planams prieštaraujantys sprendiniai. Jų reikalinga iš vis atsisakyti arba suteikti tik patariamąją funkciją, kadangi jie negali turėti viršenybės prieš bendruosius teritorijų planus.

Miškuose nuolat didinami naudojimo apribojimai ir uždrausta bet kokia infrastruktūros plėtra (net tokiais atvejais, jei buvęs tremtinys nori atkurti savo tėviškės sodybą, jis negali miško žemėje to daryti), siekianti kuo didesnio saugomų teritorijų plotų natūralizavimo už tai gyventojams nieko nekompensuojant.

- Papasakokite apie Medžioklės įstatymo pataisų priėmimo peripetijas. Kokioje jos stadijoje dabar yra?

- Šiuo metu žemės ir miškų savininkai negali gauti jokių pajamų iš nuosavos žemės ir miško panaudojimo medžioklės reikmėms. Valstybė, imdama mokestį iš medžiotojų būrelių už tokių plotų naudojimą, niekaip nekompensuoja savininkams už jų privačių plotų naudojimą medžioklei, tiesiogiai pažeidžia savininkų ekonominius interesus. Taip pat Valstybė tiesiogiai pažeidžia Konstitucijos numatytą teisę savininkui naudotis savo nuosavybe.

Savininkams – medžiotojams atimta teisė patiems naudoti savo nuosavybę medžioklės reikmėms. Medžioklės įstatyme numatytos teisės yra deklaratyvios, praktika parodė, kad jas įgyvendinti iki šiol yra neįmanoma. Privačių miškų savininkai yra pasirengę dalykiškai, kartu su medžiotojų būrelių atstovais ieškoti teisiškai ir abiems pusėms priimtino sprendimo, kaip plėtoti medžioklės ūkį smulkiose, fragmentiškai išsidėsčiusiose miškų valdose.

Todėl yra reikalinga Medžioklės įstatyme įtvirtinti visose demokratinėse valstybėse galiojančią nuostatą, kad medžioklės teisė yra neatsiejama žemės/miško nuosavybės dalis. Medžioklės įstatyme būtina įtvirtinti medžioklės plotų nuomą. Mokesčiai už medžioklės plotų naudojimą turėtų atitekti miškų, žemių savininkams (tiek privatininkams, tiek ir valstybei).

Tai atvertų kelią savininkų ir medžiotojų bendradarbiavimui, sudarytų prielaidas individualių medžioklės vienetų formavimuisi. Šiuo metu Prezidento jau triskart vetuotas Konstituciją pažeidžiantis Medžioklės įstatymas grąžintas į svarstymo stadiją Aplinkos apsaugos komitete - taigi sprendimus priiminės jau naujos kadencijos Seimas.

- Ženkliai krito medienos kainos. Kaip šie rodikliai paveiks miškininkystės sritį?

- Remiantis ”INFOMEDIS” duomenimis, labai stipriai mažėja medienos produktų poreikis, jaučiamas rinkos perpildymas. Rąstų perkama mažiau, nes pjautinė mediena neturi paklausos ir didžiosios lentpjūvės Lietuvoje jau mažina gamybinius pajėgumus. UAB "Stora Enso Timber" šiuo metu dirba tik 70% pagal galimus gamybinius pajėgumus. UAB “GKF” dirba taip pat nepilnu galingumu. Šios lentpjūvės savo didžiąją pagamintos produkcijos dalį eksportuoja į Vakarų Europą, JAV ar net Australiją.

Šiuo metu esant pasaulinei krizei, svyruojant valiutų kursams, mažėjant vartojimui, sunku parduoti pagamintą produkciją. Pardavimams mažėjant ir kaupiantis kiekiams sandėliuose, lieka išeitis gaminti pigiau. Norinčios išgyventi lentpjūvės privalo pirkti kuo pigiau. Rąstų kainų kritimą labai įtakos ir tai, jog Rusija paskelbė atsisakanti muitų didinimo išvežamai iš jų medienai.

Kiek geresnė situacija su malkų paklausa - šildytis vis vien reikia. Tačiau vien malkų pardavimai negelbės, kadangi ruošos savikaina artima parduodamos produkcijos kainoms. Apibendrindamas galiu teigti - privačių miškų ūkio bendrovių bei valstybinių miškų urėdijų laukia sunkūs laikai. Jei smulkus savininkas gali nieko neveikti kurį laiką, tai didesnėms įmonėms visai sumažinti kirtimų apimtis ir visai nieko neparduoti nėra išeitis, nes darbuotojams reikia mokėti atlyginimus, būtina atsiskaityti už įsigytą techniką, paimtas paskolas.