Prof. Antanas Kiveris: ar švietimas išliks prioritetu?

Chaosas finansavimo srityje

Puiku. Ne kartą girdėjome, kad BVP švietimui skirta dalis viršija 6 proc. Tai – labai aukštas rodiklis, nes Europos išsivysčiusios šalys nurodo slenkstį – 6 proc., o Lietuva jau artėja prie 7 proc. Štai ŠMM 2010 m. pranešime „Lietuvos švietimas. Tik faktai“ teigė, kad 2009 m. išlaidos švietimui sudarė 6,8 proc. BVP, 2008 m. – 5,6 proc., 2007 m. – 5,2 proc., 2005 m. – 5,4 proc., 2003 m. ir 2004 m. – po 5,5 proc. Tačiau Lietuvos statistikos departamento duomenimis, valstybės ir savivaldybių išlaidos švietimui, palyginti su BVP, buvo 2008 m. – 5 proc., 2007 m. – 4,9 proc., 2005 m. – 5,2 proc., ir tik 2003 m. bei 2004 m. ŠMM ir departamento skelbiami duomenys sutapo. Jau kitame šaltinyje (ŠMM Ryšių su visuomenės skyrius, 2009 11 04) nurodyta, kad 2009 m. švietimui skirta 7,35 proc. BVP, o 2010 m. numatoma skirti net 7,9 proc. BVP.

Tokie supainioti švietimui skirto BVP duomenys rodo, kad paprasčiausiose švietimo finansavimą nusakančiose sumose vyrauja chaosas. Tai sudaro sąlygas manipuliuoti pedagoginės visuomenės nuomone ypač skaudžioje finansavimo srityje, o patiems lėšų skirstytojams leidžia susireikšminti ir atrodyti gražesniems bei reikšmingesniems, nei iš tikrųjų esama. Netenka stebėtis ir tuo, kad kalbame apie 2010 m. ar net 2009 m., nes net ŠMM interneto svetainėje 2012 m. pradžioje pateikti tik 2009 m. duomenys.

Visai kitokie duomenys apie 2008 m. ES ir kitų valstybių BVP dalį švietimui pateikti paskutiniajame „Eurostato“ leidinyje „Statistics in focus“ (50/2011): Lietuva 2008 m. švietimui skyrė tik 4,91 proc. BVP (valstybinio finansavimo), su privačiu finansavimu – 5,21 proc. BVP, o ES vidurkis švietimui yra 5,07 proc. BVP (valstybinis) ir 5,32 proc. (su privačiu finansavimu). Taigi ŠMM skelbiami duomenys apie Lietuvos švietimo finansavimą nėra patikimi, jie yra arba supainioti, arba tais duomenimis net sąmoningai klaidinama visuomenė. Bet gal čia neįskaičiuojamos ES struktūrinių fondų lėšos, tenkančios švietimui? Tada tokiems skelbiamiems nesusipratimams pašalinti reikėtų ministerijoje dar kokio nors vieno ar dviejų padėjėjų, kad duomenys apie švietimo finansavimą būtų patikimi ir skaidrūs, kaip „skaidriai ir tikslingai“ paskirstomos ES fondų milijardinės lėšos švietimui.

BVP nėra tinkamas matas

Kita vertus, kai kur (Prancūzijoje, Italijoje ir kt.) atsiranda nuomonių, kad BVP neatspindi tikrosios finansavimo padėties valstybės reikmėms. „Nors BVP vis plačiau naudojamas kaip visuomenės gerovės ir ekonominės struktūros pokyčių matas, mūsų visuomenė jį pavertė prastu rodikliu, – viename interviu kalbėjo Nobelio premijos laureatas J.Stiglicas. – Į BVP neįeina labai daug žmonėms svarbių dalykų.“ Kad BVP metodika turi trūkumų, suprato net pats BVP koncepcijos autorius, JAV ekonomistas Simonas Kuznecas.  „Vargu ar galima tautos gerovę pamatuoti nacionalinėmis pajamomis“, – teigė jis dar 1934-aisiais.

Švietime BVP neadekvatumo pavyzdys galėtų būti toks: jei vaiką papildomai moko korepetitorius, kuris sumoka ir pajamų mokestį valstybei, jo darbo kaina patenka į BVP. Bet jei vaiką pamoko tėvai ar šeimos nariai, arba jei korepetitorius nesumoka pajamų mokesčio, šis triūsas BVP struktūroje jau niekaip neatsispindi. Todėl BVP dalis švietimui nėra pats tinkamiausias matas, ypač kai jis įvairiuose šaltiniuose net supainiojamas.

Beprasmis lėšų švaistymas

Tikriausiai toks supainiojimas primena duomenis apie mokyklą nelankančių moksleivių skaičių arba, dar geriau, apie panaudotas arba „plaunamas“ ES paramos lėšas Lietuvos švietimui. „Plovimo“ pavyzdys gali būti vienas iš buvusių tokių ES švietimui skirtų projektų (per 3 mln. Lt vertės), kuris buvo skirtas gilinamosios ir plečiamosios magistrantūros modeliui Lietuvos universitetuose sukurti. Pagaliau „panaudojus“ projektui skirtas lėšas, jo rezultatai tapo niekam nereikalingi ir net neįdomūs, nes naujojoje Mokslo ir studijų įstatymo redakcijoje (įstatymas priimtas 2009 m. balandį) net nebeliko nei gilinamosios, nei plečiamosios magistrantūros sampratų. Taigi, šiam projektui skirtos milijoninės lėšos ir visų universitetų atstovų milžiniškos pastangos kuo sparčiau pertvarkyti magistrantūros programas, jas perregistruoti į plečiamosios ar gilinamosios magistrantūros modelius su laiku tapo niekam nebereikalingos. Beliko tik to projekto seminarų, organizuotų prabangiuose viešbučiuose ir jų restoranuose, „popierinės“ rekomendacijos ir išvados, į kurias „naujos aukštojo mokslo reformos“ šaukliai net nepabandė gilintis.

Didelis lėšų švaistymas į kairę ir į dešinę pastebimas ir kituose ES projektuose, pavyzdžiui, projekte „Vidinių profesinio mokymo kokybės užtikrinimo sistemų sukūrimas ir diegimas...“ Atrodytų, tai galėtų būti vienas tipinis ar pavyzdinis projektas vidiniam profesinio mokymo kokybės užtikrinimo modeliui sukurti visoje valstybinėje švietimo sistemoje, o jo įdiegimas konkrečiuose centruose būtų specifinis. O ką matome dabar? Pasirodo, ŠMM, kuruojanti per 2 mlrd. Lt vertės ES projektus, vietoje vieno tipinio projekto palaimino net 10 adekvačių projektų už bendrą 5,55 mln. Lt sumą. Tokių „projektų“ ausų kyšo ir daugiau. Visiškai nesusimąstoma, kad aukštųjų mokyklų personalas priverstas „plėšytis į gabalėlius“ po menkaverčius niekam realiai nereikalingus projektėlius ir konkuruoti tarpusavyje tokiais būdais, kurie visą jų mokslo kūrybą ir tos kūrybos įprasminimą paverčia tik tokių projektų bei jų ataskaitų rašymo, taisymo ir sąmatų skaičiavimo versliuku. Matyt, „Eurostatas“ gerai žino, kad didžioji dalis tokių projektų lėšų švietimo sistemos net nepasiekia, nes nusėda įvairių konsultacinių firmų ir firmelių sąskaitose, todėl tokių lėšų net ir neįtraukia į savo informacinę bazę.

Neatsižvelgiama nei į Konstitucinio Teismo, nei į visuomenės nuomonę

Lėšos švaistomos ne tik rengiant įvairius europinius projektus, bet ir rengiant įstatymų projektus, visiškai neatsižvelgiama ne tik į visuomenės nuomonę, bet ir į Lietuvos Konstitucinio Teismo (KT) nutarimus, švietimo vadovybei trūksta atsakomybės, bandoma įvairiais išvedžiojimais užglaistyti „pradėtos“ aukštojo mokslo reformos spragas... Tai parodė ir paskutinėmis 2011 m. dienomis KT pakartotinai pabrėžta pozicija dėl Aukštojo mokslo įstatymo spragų. Verta prisiminti, kad dar 2002 m. sausio 14 d. KT nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.1, 6.2, 7 punktų nuostatose buvo teigiama: „Valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas mokslas laiduojamas piliečiams, kurie studijuoja valstybės užsakymu, tenkinant jos nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, ir kurių mokymasis atitinka įstatymu nustatytus gero mokymosi kriterijus“; „Piliečių, studijuojančių valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiamų tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), mokymosi rezultatų vertinimas pagal įstatyme nustatytus gero mokymosi kriterijus turi būti reguliariai vykdomas po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio atliktos studijuojamų dalykų žinių patikros.“

Tačiau 2009 m. rengiant bei priimant Mokslo ir studijų įstatymą, į šiuos KT išaiškinimus bei akademinės visuomenės nuomonę nebuvo atsižvelgta. Buvo priimta visai kita nuostata, kuri atitiko minėto įstatymo 70 straipsnio 7 dalies nuostatas: „Asmuo, kurio pirmosios pakopos ar vientisos studijos yra valstybės finansuojamos, po pirmųjų dvejų studijų metų, o ištęstinių studijų atveju – pabaigęs pusę studijų programos, netenka valstybės finansavimo studijoms, jeigu atitinkamo laikotarpio jo studijų rezultatų vidurkis yra daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis negu aukštosios mokyklos atitinkamos studijų programos ir formos to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis. Valstybės finansavimo netekęs asmuo už studijas turi mokėti aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą, o jo valstybės finansuojamą vietą užima geriausiai valstybės nefinansuojamoje vietoje besimokantis asmuo.“ Apie antrosios pakopos (magistrantūros) studentų gero mokymosi kriterijus ir mokymosi rezultatų vertinimą įstatyme apskritai nieko nesakoma. Tai akivaizdi įstatymo spraga, kuri jau turi ir pasekmių. Štai kai kuriuose universitetuose pagal jų senatų nustatytą tvarką po 2010 m. žiemos sesijos magistrantai buvo „rotuojami“ pagal semestro studijų rezultatus. Kadangi dalis valstybės finansuojamų magistrantų dėl nepakankamų sesijos studijų rezultatų buvo pervesti į studijuojančiuosius savo lėšomis, tai po jų skundo Lietuvos studentų sąjungai (LSS) universitetams teko atlaikyti milžiniškas tiek LSS, tiek ministerijos atakas dėl neva „neteisėtų“ universitetų veiksmų, kurie, jų manymu, prieštaravo Mokslo ir studijų įstatymui, nors pastarajame apie magistrantų „rotaciją“ nebuvo nė žodžio. Įdomu, kaip po šio KT išaiškinimo LSS lyderis D.Dikšaitis ir ŠMM viceministrė V.Putinaitė, kaip ypač aktyvūs universitetų autonomijos priešininkai, gali žvelgti į akis tiems puikiai studijavusiems magistrantams, kurie jų pastangomis vėl buvo atgal „išrotuoti“ į studijuojančiuosius savo lėšomis ir, būdami pirmūnai, turėjo pakloti nemenkas sumas už studijas, o menkiau studijavusieji buvo ir toliau valstybės finansuojami.

Manau, visi dabartinės Lietuvos švietimo vadovybės išvedžiojimai dėl vykdomos aukštojo mokslo reformos, niekinimas to, kas buvo padaryta iki jai užimant vadovaujamas pareigas, rodo, kad šią vadovybę ištiko gili vertybinių nuostatų krizė. Išvadas tenka pasidaryti pačiai akademinei visuomenei.

Prof. Antanas Kiveris

Lietuvos edukologijos universitetas