Pamils gamtą – mylės ir žmogų

Mokė sukalti inkilėlį

Vilniaus Santariškių konsultacinio mokymo centro direktorė Jadvyga Dautartienė

Skaitytojas Virgaudas paskambinęs pasidžiaugė šiam pavasariui sumeistravęs net penkis inkilėlius. Šio amato jį išmokė mažos Saplių pradinės mokyklos mokytojas Antanas Čibiras. Mokytojas jau seniai miręs, bet jo pamokymai išliko visam gyvenimui. Prisimena jis ir anuomet jauno pedagogo tartus žodžius: „Kai užaugsite, išmokykite savo vaikus rūpintis varnėnų namais. Kad ir mieste gyventumėte, suraskite mišką ar sodą, kuriame galėtumėte iškelti nors vieną inkilėlį.“
Virgaudas, gyvenantis bažnytkaimyje, savo kiemą jau daugelį metų puošia dailiai padarytais inkilais, lesyk­omis, ir šiuos rankų darbelius mielai dovanoja kaimynams, pažįstamiems. Noriu pritarti skaitytojui, kad kiekviena mokykla turėtų mokyti vaikus pamilti gamtą, kuri yra vienas svarbiausių dorovinio ugdymo šaltinių.

Panevėžio „Miško meistrelių“ džiaugsmai

Panevėžietė Aliodija parašė ilgą laišką apie Panevėžio „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos darbų mokytoją Romą Kupčinską ir į „Miško meist­relių“ būrelį jo suburtus jaunuosius gamtos mylėtojus. Ji džiaugėsi, kad šio mokytojo pastangomis mokiniai daro gerus darbus. Mokykloje vyksta kasmetinės paukščių lesyklėlių dovanojimo akcijos. Mokiniai rūpinasi miško sparnuočiais, leidžia lankstinukus visuomenei, kaip sutikti parskrendančius paukščius, daryti lesyklėles, kaip elgtis išvykose miške.
Paskambinau į „Ąžuolo“ vidurinę mokyklą Panevėžyje. Direktorius Remigijus Glinskis džiaugėsi mokytojo metodininko Romo Kupčinsko darbu su gamtos mylėtojais. Jo suburtieji „Miško meistreliai“ – dorovinio ugdymo šaltinis. O pats mokytojas R.Kupčinskas prisiminė jaunųjų gamtininkų žygius, vasaros stovyklas. Monciškėse, tarp Šventosios ir Palangos, per atostogas ilsisi ir į gamtosaugos paslaptis gilinasi 40 ketvirtų–dešimtų klasių mokinių.

Kelias į gimtinę

VL skaitytojas Mokytojas Zenonas Duksa, išėjęs į užtarnautą poilsį, apsigyveno gimtajame Švenčionių rajono Nevieriškių kaime. Slaugė mamą, rūpinosi jos sveikata, o kai palaidojo, negrįžo į Vilnių, liko senoviniame sodžiuje. Jis prisiminė, kiek džiaugsmo kaimo gyventojams atnešė jo sugrįžtuvės. Nors nedaug žmonių likę, bet kiekvienas jaučia pareigą gražinti savo pirkias, tvarkyti aplinką. Kaimo gale, iš tėvų paveldėtoje žemėje, Z.Duksa pasodino miškelį. Pušaitės, ąžuoliukai, kiti medžiai, rūpestingo šeimininko prižiūrimi, puikiai keroja, džiugina ne tik Zenoną, bet ir visus senojo sodžiaus gyventojus, svečius.
Kai kalbėjausi su Z.Duksa, jis išgyveno, kad jo miškelio jaunus ūglius nugraužė kiškiai. Kai kuriuos teks atsodinti. „Saugau, puoselėju kiekvieną medelį kaip ir tėvų sodą. Kasdien apžiūriu, tvarkau. Esu laimingas, kad grįžau į gimtinę. Patarčiau kiekvienam mokytojui, turinčiam tėvų namus, neapleisti jų, saugoti. Kol buvau jaunas, vasaras praleisdavau padėdamas tėvams darbus dirbti, tvarkyti ūkį, o dabar žengiu tėvų ir savo senolių takais“, – sakė Nevieriškių kaimo gyventojas.
Teisus Z.Duksa: mokytojas ir jo gimtinė, kur ji bebūtų, vienas kitą papildantys dvasinės tvirtybės šaltiniai. Jeigu mokysime vaikus būti gamtos šeimininkais, o ne vartotojais, ji taps jų gyvenimo savastimi.