Krylovo kvartetas, arba vaikiška sovietizmo liga Lietuvoje (II)

Pilka mąstymo spalva

Kai matai iš kitų universitetų žygiuojančius procesijoj su mantijomis, atrodo, kad ant jų galvų trūksta tik naktinių kepuraičių, kaip Francisko Gojos (jį vokiečių filme genialiai suvadino mūsų Donatas Banionis) oforte nusakyta „Proto miegas pažadina pabaisas “.

Tai mes galime matyti dabar. Lieka tik vienas vienintelis Vilniaus universitetas, kuris nenori su virvėmis ant kaklų ir su rektoriumi, kaip nuogu karaliumi, iškilmingai žygiuoti vis nusilenkdamas švietimo ministrui ir ploti jo sukurtam kvartetui.

Spaudoje, valstybės įstaigose pasigirdo pretenzingi šūksniai: „O kodėl Vilniaus universitetas nori būti ypatingas? Kodėl jis nepaiso valstybės...“ Tokia reakcija primena vieno tarybinio prokuroro žodžius, kuris buvo atkeltas iš provincijos, ir vietoj darbo prokuratūroje iš pradžių buvo įbruktas partinės organizacijos pirmininku į advokatų kolegiją. O tie ir tarybiniais metais turėjo tikrąją demokratiją ir už jį nebalsavo. Tam prokurorui liko tik pasakyti: „Ten tarybinės valdžios nepripažįsta“ ir pasitraukti.

 Panašiai sakoma ir mums. Vilniaus universitetas lieka vieninteliu tarptautiniu uni­ver­sitetu, kuris gina Europos akademinės laisves ir vertybes Lietuvoje. Vieną kartą jis jau buvo uždarytas, tačiau nenugalėtas. Ir mes girdime palaikomus žodžius iš mūsų kolegų, iš visų universitetų. Tuo ir ypatingas mūsų universitetas. Visur Europos šalyse yra savo nacionaliniai universitetai: Oksfordo, Kembridžo, Heidelbergo, Sorbonos... netgi Estijoje Tartu universitetas tapo nacionaliniu.

Mūsų biurokratai tvirtino, kad visi 22 universitetai (iš jų 14 – valstybinių) turi būti lygūs. Tačiau, jei sumaišysime 22 spalvas, tai liks tik viena pilka spalva – tai galų gale ir bus mūsų Krylovo kvarteto mąstymo spalva, kuriam, kaip matome, toli nuo europinio mąstymo.

Prieš tankus atsilaikė, o biurokratams pasidavė

Vienas iš mano neseniai mirusiųjų Maskvoje mokytojų, prof. V. Žu­rav­levas, pasakojo istorinį faktą, kai 1956 m. Vengrijos darbininkų ir valstiečių (žinoma) „prašymu“ į šalį buvo įvesta tarybinė kariuomenė. Jinai gana greitai susidorojo su tais, kurie laikė ginklą ir pagal 1917 m. scenarijų užėmė viską, ką reikėjo tokiu atveju užimti... Liko tik vienas pastatų kompleksas – Budapešto universitetas. Prie įėjimo susidūrė dvi grupės: vieni iki dantų ginkluoti, kiti – beginkliai studentai, dėstytojai, profesoriai. Būtų pakakę vieno šūvio iš jų pusės, kad būtų tuojau numalšintas „ginkluotas pasipriešinimas“, bet jie neturėjo ir to. Todėl ginkluoti vyrai sustojo, neturėdami ryžto ir nežinodami, ką daryti toliau.

 Ačiū Dievui, kad tada atsirado iš jų vienas politinis šviesuolis, kuris rado išeitį: „Universiteto, kaip ir užsienio šalių ambasadų, negalima užimti. Jis turi eksteritorinį statusą.“ Jiems liko tik tvarkingai pasitraukti nebijant šūvio į nugarą. Taip dėl to sveiko proto karininko kariuomenė neišgarsėjo kaip barbarai, kuriem nėra jokių tarptautinių normų. Taip čia, taip ten galima girdėti apie studentų susirėmimus su policija demonstracijų metu, tačiau jie visada turi kur pasislėpti. Ir štai mes girdime, pvz., Graikijoje: „Dėl istorinių priežasčių policiją į universiteto teritoriją įeiti negalėjo.“

Skirtingai nuo jos, mūsų biurokratai nuo švietimo ir mokslo nori išgarsėti visame pasaulyje, kaip nepaisantieji ir tokių normų, kurių negalėjo pažeisti netgi ir tarybinė kariuomenė. Jei visi kiti Lietuvos universitetai laisvanoriškai atsisakė nuo akademinių laisvių ir ant savęs savanoriškai užkabino virves, kurias visada galima užtraukti, tai tik vienas Vilniaus univer­sitetas dar priešinosi – visi kaip vienas užstojo ginti akademinės laisvės. Visai kaip tą rudenį Vengrijoje. Nereikia pamiršti, kad su ja Vilniaus universitetą riša jo steigėjas – vengrų kilmės Didysis Lietuvos kunigaikštis Steponas Batoras, taip pat, kad Budapešto universitetas buvo sukurtas 57 metais vėliau – 1635 m. Tad mes, kaip ir vengrai 1956 m., norime apginti bendras akademines laisves.

Praleidęs šešis metus Vokietijoje ir sugrįžęs namo aš nekaip negalėjau patikėti, kad žmonės, kurie stovėjo prieš tarybinius tankus, taip lengvai pasidavė biurokratijos savivalei. Mūsų šūkiai ankščiau buvo – „Lietuva be nepriklausomybės – tai Lietuva be ateities!“ Dabar tikrai Lietuva bus be ateities, jei bus panaikinta akademinė laisvė.

Per krepšelį žmogaus nematyti

N. Chruščiovas vengė mokyti mokslininkus, operos ir baleto artistus, nes suprato jų reikšmę valstybėje ir užsienyje, tačiau, kaip žinoma, mielai mokė, kaip melžti karves ir ką piešti dailininkams.

Mūsų biurokratai tarybinę patirtį netgi peržengė. Šiaurės Korėjoje buvo neįmanoma nusipirkti televizorių, dviračių, skalbimo mašinų, tačiau visą tai galėjo gauti nemokamai kaip didžiojo vado Kimer Seno dovaną už gerą darbą ir discipliną. Panašiu principu, kaip ir didysis vadas Kimer Senas, mūsų švietimo ir mokslo biurokratai sugalvojo dalinti studijų krepšelius.

Kaip papasakojo su menu susijęs docentas, vienoje eilėje krepšelį gauti atsirado balerina, vadybininkas, architektas. Tarybiniais metais balerinų stažas pensijai prasidėdavo jau nuo baleto mokyklos, o virš trisdešimties metų jos galėjo eiti ir į pensiją. Prisimenu, kaip kartą Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriuje mūsų garsus šokėjas Petras Skirmantas Zalcburgo Landtago vadovams rodė savo, nors ir nepilnamečius, tačiau jau gana subrendusius profesionalius šokėjus. O ką galima bus rodyti po tokios reformos aukšto lygio svečiams? – gal kaip šoka krepšelių normas nustatančios įmitusios ministerijos tetulės su kokia nors viceministre – naująja Terpsichore?

 Ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius ir prorektorius Juozas Antanavičius man neseniai pasakojo, kad jie norėjo priimti mokytis vieną akordeonistą, tarptautinio konkurso laureatą, tačiau neturėjo teisės jam už tai pridėti balų gaunant krepšelį. Jis tada nuėjo mokytis į Riomerio universitetą, kuriame tokią teisę turėjo, ir jis gavo krepšelį! O kas, koks Kimer Senas tokią tvarką nustatė Lietuvoje? Prašom pasakykite!

Turtingos sielos mecenatai

  Prieš kelerius metus Seime buvo kalbama, kad į universitetus veržiasi stambus kapitalas. Prisiminsime iš istorijos – kiek buvo daug padariusių ir palikusių savo gerą vardą žymių turtingų žmonių – mecenatų: Sava Mamontovas. Povilas Tretjakovas, Mykolas Žilinskas... Tokie žmonės turėjo ne tik stambius kapitalus, bet ir didžią sielą. Dėl pavydo ir intrigų Sava Mamontovas prarado netgi visą savo turtą, tačiau ne gerą vardą – rusų pasaulinės reikšmės muzikinė kultūra ir dailės istorija neįmanoma be jo.

Tokie žmonės visada buvo reikalingi švietimui ir mokslui, pvz., Vokietijoje koncernas „Mercedes“ remia Heidelbergo universitetą. Tai įprastinė Vakarų šalių stambių pramonininkų praktika. Jie remia ne visus, o tik geriausius univer­si­tetus. Jei tokių universitetų tarybose sėdi jų atstovai, jiems tai yra didelė garbė. Jie galvoja, ką pastatyti arba ką gero padaryti universitetui, kad tai atsimintų.

JAV privačių universitetų tarybose sėdi žmonės, kurie asmeniškai finansuoja tokius universitetus ir atitinkamai prižiūri, kaip jų lėšos yra naudojamos. Kaip tokie žmonės reikalingi Lietuvos švietimui ir mokslui! Kaip jų trūksta. Bėda tik, kad į mūsų universitetus veržiasi vis labiau stambaus kapitalo atstovai su godžių krautuvininkų psichologija. Ir tada prasideda – jų galvoje: ką pri(ch)vatizuoti, perparduoti... Tai nenauja.

Prisiminsime Č. Čaploino „Aukso karštligę“. Kai nauji milijonieriai atplaukė į Kaliforniją su brangiais cigarais dantyse. Vienas iš naujųjų milijonierių mašinaliai išspjovė cigarą, pakėlė ir įsikišo į burną rastą nuorūką, kurią numetė praeinantis bedarbis. Subtitrai paaiškina – „pripratimo jėga“. Kiek tokių pas mus – kuriuos veikia pripratimo jėga?!

Kai politika užvaldo

Dabar ir tampa aiški visų švietimo reformų esmė. Kažkodėl visas reformas bando pradėti nuo Kauno humanitarinio fakulteto, tiksliau nuo to, kaip pasisavinti Hanzos pirklių pastatus senamiestyje, kurie daug vertingesni negu buvę politinio švietimo namai, kuriuose dabar veikia Vytauto Didžiojo universitetas, nes ankstesni iki karo sukurto Vytauto Didžiojo universiteto pastatai priklauso KTU.

„Špygą jums, o ne fakultetą“, – galėjo atsakyti į visus pasikėsinimus į VU turtą buvęs rektorius R. Pavilionis. Tačiau netikėtai išėjęs į politiką jis sugalvojo irgi savo visatos masto švietimo reformą. Savo Napoleono planams jis jau buvę pasiruošęs, nors ne kaip pėstininką, o bokštą, paaukoti ir fakultetą, kurį jis kaip niekas kitas prieš tai taip gynė.

 Dėl politinės veiklos jis nepastebėjo, kad jis negalėjo spręsti universiteto reikalų kaip viduramžių feodalas. Buvo ir kitų mėginimų – fakultete jau prie to priprato.  Kova vyksta naudojant kvadratinį lizdinį mąstymą: „O kodėl VU turi fakultetą Kaune, kai yra dar du universitetai?“

Vaikiškos sovietizmo ligos grimasa

Konkurencijos baimė, apie kurią taip plačiai kalbama? Heidelberge yra netgi penki medicinos fakultetai, vienas iš jų – Manheime, daug didesniame mieste, kuriame yra taip pat, nors ne toks senas ir žymus, bet gana stiprus universitetas su vienu medicinos fakultetu.

Vokietijoje niekam negali ateiti mintis prijungti vieną Heidelbergo medicinos fakultetą prie Manheimo universiteto, nes universiteto turtu, kaip ir kito svetimo turtu, niekas neduos manipuliuoti, tokie dalykai kvepia korupcija. Niekas negali be pasekmių atimti vieno valstybės savininko turto ir po to atiduoti kitam.

Tačiau Lietuvoje vėl rengiamas naujas „kryžiaus žygis už švietimą“ ir bręsta naujų feodaliukų napoleoniški planai. Viena mūsų fakulteto valytoja taikliai pastebėjo: „Vienas Kubilius mums davė [t. y. sukūrė fakultetą], o kitas Kubilius nori atimti.“

Tačiau kur čia logiką, jei atiduodi vienam universitetui, kai po to jį jungti su kitu? Tačiau prieš tai iš KTU atiduoti VDU kelis fakultetus, kad po to vėl viską sujungti? Ar tada ne taps „atnaujintas ir reformuotas“ KTU eiliniu milžinišku politechnikumu, daug žemesnio lygio negu tarybinis KPI? Tai jau ne kvadratinis lizdinis mąstymas, o jo kita pusė – „teisėtas“ sukčiavimas, kuris turi negerą kvapą. Įspūdis toks, kad ministras paskyrė du paklusnius rektorius ir galvoja, kad jau laikas pradėti perdalinti ir turtą? Ir jie skuba. Vienam universitete 15 val. paskyrė rektorių, o 16 val. tas liepė senam rektoriui iki 20 val. jau išsikraustyti iš jo kabineto. Ar nepareikalaus kitas rektorius tada jam per valandą išgaruoti iš kabineto? Vienu žodžiu, dabar galima aiškiai matyti, kokia kryptimi eisime, jei akademinės laisvės Lietuvoje bus palaidotos.

Ir vėl absurdas ir ryški vaikiškos sovietizmo ligos grimasa. Toliau gali laukti tik idiotizmas, kurį išgydyti yra daug sunkiau. Su šiomis visuotinės ligomis dabar ir kovoja vienintelis Vilniaus universiteto kolektyvas.

Kovoja vienas, o laimi visi

 Galima pastebėti, kad naujas liberalų paruoštas Švietimo ir mokslo įstatymas iškart primena Borodavkino įstatymą – „Apie miesto viršininkų nevaržymą įstatymais“ iš Saltykovo-Ščedrino „Vieno miesto istorija“, nes kaip tas irgi tvirtino: „Jo rankos surištos – o šiaip jis parodys, kur pipirai auga.“ Pirmas ir vienintelis to statuto paragrafas skelbė: „Jeigu jauti, kad įstatymas sudaro tau kliūčių, tai, nuėmęs jį nuo stalo, pakišk po savo sėdyne. Ir tuomet tas įstatymas, jau tapęs nematomas, tau itin palengvins veiklą.“

 Rašytojas apie to laiko įpročius su sarkazmu kalbėjo: „Švietimas naudingas tik tada, kai yra nešviečiamojo pobūdžio.“ Tiek daug tinka, jei kalbame apie dabartinę švietimo situaciją Lietuvoje.

Kaip dabar jaučiasi mokslinė visuomenė ir kūrybine inteligentija ir ką jai daryti tokiu atveju? Gerai, kad Vilniaus universitete yra žmonių, visų pirma, teisininkų, kurie vietoj dejavimo pagalvojo, kad minėti veiksmai gali prieštarauti šalies Konstitucijai ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Ir vėl atrodo, kaip nemirtingame M. Saltykovo-Ščedrino kūrinyje. Ten buvo pasiūlytas sprendimas: „Švietimą ir su juo susijusias egzekucijas laikinai nutraukti ir įstatymų neleisti.“ Mūsų visų manymu – iki Konstitucinio Teismo sprendimo.

Kas gi gali eiti prieš Konstitucinį Teismą?! Glupovo mieste, kaip žinoma, Borodavkino įstatymas nepraėjo, ten irgi atsirado savotiškas Konstitucinis Teismas. Sveiko proto žmonės ir teisės žinovai tvirtino, kad tas įstatymas Lietuvoje irgi nepraeis. Ir jis NEPRAĖJO – Lietuvos Konstitucinio teismas jame surado daug prieštaraujančių Lietuvos Konstitucijai paragrafų.

Tarybinis sovietizmas būtent ir išaugo iš to caro „Vieno miesto istorijos“. Gal pagaliau ir mums jau laikas atsikratyti nuo to Glupovo miesto tradicijų ir jo ligų?

Ir vėl girdisi riksmai: „Sprendimas paskelbtas Vilniaus universiteto naudai!“ Kadangi tokie riksmai aidėjo ne miesto turguje, iš karto kyla rimtų klausimų. Dėl atskirų teisėjų sąžiningumo galima suabejoti (Ir mes žinome, kaip pasibaigė jų karjera). Bet laidyti tokias replikas Konstitucinio Teismo adresu leidžiama tik žmonėms, kurie ypatingose įstaigose gali būti Napoleonais, Mahometais ir netgi Romos Popiežiais – ten jiems tikrai garantuotas nepakaltinamumas.

Tačiau įžeidinėti KT ir Konstituciją, tiems, kurie turi jai tarnauti – tokio negali būti net klausimo. Prognozavęs tokį Konstitucinio Teismo verdiktą ilgametis vieno universiteto rektorius išsakė turbūt visos akademinės visuomenės nuomonę: „Tokiu atveju laimės ir visi Lietuvos universitetai.“

Ir visi Lietuvos universitetai laimėjo. Konstitucinio Teismo kompetencija Lietuvoje nebuvo ir nebus ginčų objektu, tačiau apie švietimo, meno ir muzikos liberalius reformatorius galima pasakyti to paties Krylovo pasakėčios žodžiais:

„...O jūs, vis tiek kaip sėsit,

Muzikantais būt nesugebėsit...“

Olegas Poliakovas,

Vilniaus universiteto profesorius ir Senato narys,

Heidelbergo universiteto habilituotas daktaras