Krylovo kvartetas, arba vaikiška sovietizmo liga Lietuvoje (I)

Apie švietimo ir mokslo reformą

Jei pertvarkyti šalies ūkį ir ekonomiką reikalingi specialistai, kurių darbas ir pasiekti rezultatai greitai apčiuopiami, dėl to ir yra ne taip daug norinčiųjų, kurie siektų vykdyti tas reformas. Su švietimu yra kitaip. Tačiau valdančiuose sluoksniuose, ir ypač prie jų besibūriuojančiuose didžiagerklių miniose, susiklostė nuomonė, kad švietimą gali valdyti kiekvienas iš jų.

Tai yra ta liga, kurią Lietuva tikrai paveldėjo iš tarybinių laikų. Kaip pastebėjo jų vyriausias ideologas: „pas mus ir kiekviena virėja galės valdyti valstybę“ – ką čia kalbėti apie švietimą ir kultūrą. Tiesa, nors oficialiai jiems galėjo vadovauti beždžionės, asilo, ožio ir lokio kvartetas, vis tiek dėl dvigubos moralės („už viską ačiū partijai ir tėvynei“) buvo sukurti aukšto lygio švietimo, mokslo ir kultūros kolektyvai.

Kuriant naują valstybę reikėjo visų pirma ne griauti, o pasiimti kas  geriausia, kas buvo sukurta, tačiau didžiausia būtinybė buvo atsikratyti tarybinės moralės – sovietizmo. Ar to buvo pasiekta?

Kiekviena revoliucija parodė, kad kuriant naują visuomenę, lieka senos visuomenės rudimentai. Tarybiniais metais buvo madinga kalbėti apie kapitalizmo prigimtines ir naujos visuomenės vaikiškas ligas. Mums dabar yra būtinybė kalbėti apie socializmo „ligas“ ir visų pirma apie sovietizmą, kurio, kaip vaikiškos ligos, niekaip negali atsikratyti jauna lietuviška demokratija.

Jei mes kalbėsime apie švietimo ir mokslo reformas per 20 praėjusių metų, tai jos labai primena kvartetą, kurį pasakėčioje išmaniai pajuokė I. Krylovas, tik čia norisi ne juoktis, o verkti. Paklausykime, kai kurių nuostabių tokio kvarteto kūrinių... 

Pirmoji dalis: Andante idiotiozo  

Gaidų greit įsigijo, boselį, altą, du smuiku,

Aptiko jaukią po liepelėm vietą. Ir sėdo publikos žavėti.

Sukirto smi čiais  – net klaiku....

Neseniai į Lietuvos mokslų akademiją buvo išrinktas matematikas Konstantinas Pileckas. Man tai nebuvo staigmena. Jis tapo mano nelaimės draugu. Jis buvo pirmas, o aš, filologas, antras, kurie po nepriklausomybės apsigynė habil. daktaro disertacijas vakaruose – VFR. Įsigytas ten išsilavinimas nekėlė mūsų kolegoms jokių abejonių, nes visi gerai žino, kas yra vokiška kokybė. Nors gynimo procedūra ten buvo daug sudė­tin­gesnė ir ilgesnė, nors mūsų rezultatai gerokai viršijo oficialias Lietuvoje tai procedūrai nustatytas normas, nors rekomendaciją nostrifikuoti disertacijas davė Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas ir Lietuvių kalbos ins­tituto direktorius, to nebuvo pakankama nostrifikacijos komisijai.

 Mūsų specialybės atstovų ir žmonių, kurie mokėjo normaliai vokiškai, joje nebuvo, tačiau jie turėjo spręsti, ar atitinka habilitacija Vokietijoje habilitacijai Lietuvoje. Galima parašyti visą absurdo romaną, kaip K. Pileckas 2 metus, o aš 1 metus 5 mėnesius, užuot normaliai dirbę, žvaliai nusiteikę vis kulniuodavom pa­siklausyti visokių nuostabių nesąmonių iš naujai iškeptų raudonskruosčių valdininkėlių ir toli nuo tikrojo mokslo esančių biurokratų.

Vokietijoje, kaip jau vėliau jos ambasada atsiuntė patvirtinimą, išduodamas vienas diplomas mokslo laipsniui ir mokslo vardui – nes tam yra dvi atskiros procedūros. „Tai ne habilituoto daktaro, o privatdocento diplomai“, – tvirtino mokslo valdymo „ekspertai ir žinovai“.

Vienas iš sovietizmo unikalesnių reiškinių yra kvadratinis lizdinis mąstymas (užmauta ant galvos kartoninė dėžė su skylutėmis akims), kuris yra taip paplitęs Lietuvoje – kiekvienam žingsniui pas mus nuo sovietinių laikų reikia pristatyti vieną popieriuką. Vokietijoje gi kelių laipsnių vieno ordino kavalieriai turi tik vieną ordiną su papildomais ženklais, o ne kelis atskirus ordinus.

Bet čia Lietuva. Kur aš galėjau ieškoti pagalbos – tikėjausi pas rektorių. „Aš Jums padėsiu“, – iš pradžių optimistiškai žadėjo VU rektorius R. Pavilionis. Po to jo optimizmas išgaravo: „Ten sėdi vieni idiotai. Kreipkitės į teismą!“ – buvo jo patarimas. Gerbiamieji mokesčių mokėtojai, Jūs galite paskaičiuoti, kiek kainavo tokiam kalnui pagimdyti pelę? Galu gale K. Pilecko žmonos darbdavė, advokatė, nuėjo į tą įstaigą ir prigrasino teismu, o aš laimėjau per apeliaciją – nes tik tada tarti žodį galėjo mano kolegos. Daug tada man padėjo tuometinis VGTU rektorius Edmundas Zavadskas ir kiti Mokslo Tarybos nariai.

Netrukus habil. daktaro disertaciją VU apsigynė rektoriaus žmona – Aušrinė Pavi­lionienė, tačiau jos tematika nepatiko mokslo prižiūrėtojams. Skirtingai nuo mūsų, A. Pavilionienė tikrai parodė nekvadratinį lizdinį mąstymą – du metus ji nuo Einošiaus pas Keipošių , žinoma, nevaikščiojo. Jinai tik vieną kartą nuėjo pas švietimo ir kultūros ministrą ir informavo apie „mokslavyrių ešalono“ sprendimą, priminė jam, kad jis, kaip ministras, turi teisę jo nepaisyti ir pagrasino teismu, jei jis nepasinaudos tokia teise. Žodis teismas  ir čia greitai išsprendė keblią mokslinę problemą (užsimovusieji kartondėžę visada krūpteli nuo žodžio teismas ...).

Kada vyko šis absurdo teatras, disertaciją Vokietijoje parašė filosofas ir sociologas, dabartinis VU Filosofijos fakulteto prodekanas Zenonas Norkus, už nuopelnus neseniai gavęs Lietuvos mokslo akademijos premiją. Ir nors gynimas Vokietijoje jam liko grynas formalumas, jis, sužinojęs apie mūsų kančių kelią, filosofiškai nusprendė apsiginti disertaciją Lietuvoje. Taip iš jo buvo atimta teisė būti klasikinės filosofijos tėvynės tikruoju filosofijos habilituotu daktaru. Tai buvo užkirstas kelias ginti disertacijas Vakaruose, tačiau buvo leidžiama ginti disertacijas Tadžikijoje, Uzbekijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje – tik niekas to nenorėjo.

Deja, bet po TSRS subyrėjimo sovietizmas dar geriau suklestėjo jos buvusiose teritorijose. Galvojate, dabar kas nors pasikeitė? Ne, po 15 metų girdžiu vėl tą patį. Vienas mūsų doktorantas buvo paimtas mokytis į gerą Japonijos universitetą. Jo sritis yra šiuolaikinių elektroninių technologijų panaudojimas gydant onkologines ligas. Disertacija eina į pabaigą. Sužinojęs visus kančių kelius apie mūsų nostrifikaciją – ruošiasi ją ginti Lietuvoje. „O, Dieve! Jei Tu dar negirdi, o Japonijos imperatorius rūpinasi tik savo piliečiais... Gal Konstitucijos Garantas jam padės apsiginti disertaciją šalyje, kuri elektronikos srityje pirmauja pasaulyje?“

Antroji dalis: Moderato absurdiozo et chamiozo

„Stok, stok! Brolyčiai! – suklykė Beždžionė, –

tai nereikėjo nė pradėti, jei neišmanot, kaip sėdėti...

Dabar kai kirsime, draugai, Tai šoks kalneliai ir miškai!..“

Tarybiniais metais mėgdavo politines rungtynes – vienos kampanijos pavadinimas skambėjo taip: „Laikykis karve iš Ajovos!“ (t. y. „Tarybinė karvė tave tuoj aplenks!“). Nejučia prisimeni Karlo Kolodžio „Pinokį“: „Ir kai normalūs žmonės ėjo miegoti, vienoje šalyje (visiem žinoma kokioje) buvo saulėtekis.“

Lietuva nužengė dar toliau. Kai normalūs žmonės galėjo džiaugtis saule, joje jau reikėjo eiti miegoti. Lietuvoje dėl tada valdančios partijos strateginio mąstymo buvo įvestas Vakarų Europos laikas. Prisimenu, kad 1998 m. pačioje pabaigoje (tai buvo po konferencijos) VFR ir Olandijos pasienyje ėjau pasivaikščioti – pusę septynių dar švietė saulė. Kitą dieną pusę keturių Vilniaus oro uoste jau buvo tamsuma. Atrodo, kad visos švietimo ir mokslo reformos savo pasiektais rezultatais primena tą tamsaus laiko reformą.

Tais laikais, nežinia kokių ožių ir asilų sprendimu, buvo nustatyta ypatinga tvarka: dalyvauti gynimuose be išimties galėjo tik tie profesoriai, kurie per paskutinius penkerius metus išspausdino du straipsnius užsienyje. Kaip žinoma, svarbūs mokslo pasiekimai nuo laiko nepriklausomi, ir neretai Nobelio premijos laureatai gauna savo premijas už prieš trisdešimt metų padarytus atradimus. Be to, yra tokių mokslo šakų, pvz., lituanistika,  kurių tyrimus publikuoti užsienyje nėra jokios prasmės – atvirkščiai, tuos darbus turi skaityti ir skaito užsienio mokslininkai lietuvių mokslinėje periodikoje, tačiau kvadratinis lizdinis mąstymas vėl ėmė viršų.

Daktaro disertaciją iš lietuvių gramatikos istorijos tada turėjo ginti Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona. Gynimo komisijoje turėjo dalyvauti prof. Aldona Paulauskienė, tos srities ekspertė ir monografijos autorė. Kadangi jinai minėtų publikacijų neturėjo, komisijoje teko dalyvauti man, nes buvau publikavęs vieną straipsnį apie Mocartą Zalcburge, antrą apie slavistikos istoriją Paryžiuje ir dar vieną straipsnį Vokietijoje. Taip buvo pažeminta daug filologų, taip pat ir aš pats.

Prisimenu, užėjau į Lietuvių filologijos katedrą, o A. Paulauskienė sako: „Eina Olegas – didysis lituanistas!“ Ką aš galėjau tada pasakyti tai neeilinei mokslininkei ir žmogui, kurį, kaip ir visi, gerbiu: „Aldona, tai yra kaip tarybiniame anekdote. Vienas korespondentas iš Amerikos klausia tarybinio darbininko: „Parduotuvėse nėra sviesto, mėsos, nėra pieno, o jūs tylite ir nieko nesakote. Jei lieps pasikarti – jūs ir tada tylėsite?“ Tas atsakęs: „Ne, netylėsime!“ – „Ir kas? Ką darysit?“ – „O su savo virvėmis reiks ateiti, ar valdiškas duos?“ Tuoj atsirado ir virvės: buvo sukurta savianalizė – ir kaip niekad stipriai „pakvipo“ tarybiniais laikais.

Būdamas akademinėje  aspirantūroje Maskvoje keturias vasaras mokiausi lietuvių kalbos Suvalkijoje. Vietinio kolūkio pirmininkas Kęstutis Štreimikis, piktai minėdamas kažkokią negerą motiną, skundėsi man: „Atvažiuoja iš ten (rodydamas pirštu į viršų) ir pradeda mokinti – ką ir kada sėti, kada nuimti derlių, nes jie visi baigė partinę mokyklą, o aš – Žemės ūkio akademiją...“

Taip ir aš vis tai prisimindavau, kai atvažiuodavo iš ministerijos struktūrų ir kitų universitetų atstovai susirūpinusiais veidais ir inspektuodavo darbą. Visų pirma reikėjo nedirbti, o pusę semestro tik rašyti kalnus popierių. Kaip nepaminėjus vieno įdomaus savianalizės klausimo: „Kokių trūkumų Jūs turite? Kaip Jūs numatote juos pašalinti?“

Prisimenu, viena mano vyresnioji kolegė iš karto teisingai pastebėjo: „Tai yra pramoninis špionažas.“ Galite įsivaizduoti, kad atvažiuoja panaši komisija iš Oksfordo universiteto į Kembridžo universitetą su tokiu klausimu? Atsakymas turbūt galėjo būti vienas: „O gal Jums duoti namo raktą, kur yra pinigai?“

Tačiau Lietuvoje be jokių pasipriešinimų tuos raktus nuolankiai atiduodavo. Tie, kurie dalyvavo tokiose komisijose, galėjo po to viską nukopijuoti ir panaudoti savo savianalizei. O tai buvo jau savinauda. Graži pradžia absurdo, biurokratijos bakchanalijų ir tarpusavio sąskaitų „suvedinėjimo“. Kaip taikliai pastebėjo vienos katedros vedėjas: „Ir bus mūsų kerštas greitas ir saldus.“

Aš nekaip negalėjau suprasti: jei Vilniaus universitete yra tokių mokslinių padalinių, kurių kituose universitetuose Lietuvoje nėra, kaip buvo galima juos tikrinti? Pvz., biochemikas dirbo vienam Heidelbergo institute, kuriame per dvylika metų buvo gautos dvi Nobelio premijos. Lietuvos mokslų akademijoje mačiau, kaip prieš paskaitą tos premijos laureatas Ž. Alferovas paspaudė ranką vienam mūsų fizikui. Ir tokių pavyzdžių galima pateikti daug. Tačiau mūsų biurokratams tik duok – ir jie bet ką tikrins. Kam tai buvo reikalinga?

Atsakymas paprastas – už tai mokėjo pinigus. Dauguma VU mokslininkų su darbo reikalais nuolat lankosi geriausiuose pasaulio universitetuose, tokiu būdu atlikdami tikrąją ir nemokamą savianalizę, kurios rezultatai ne makulatūros kalnai, o savo akademinės veiklos atnaujinimas, naujų idėjų realizavimas ir pan. Prisimenu, kaip tarybiniais laikais vieną kapitoną – chamą – pasiėmė adjutantu į Generalinį štabą. Po to jis gyrėsi: „O mes ten ir žilaplaukius generolus tampom už čiuprynos...“ Duokite jiems laisvės, tai jie ir Valdą Adamkų tampys už čiuprynos. Jie ir savo motiną mokins, kaip jai tapti nėščia. Ar Lietuvai reikalingi tokie tarybiniai kiauliasnukiai kapitonai švietimo sistemoje?

Trečioji dalis: Allegro debiliozo et academia

„Palaukit, aš radau sekretą, – čia rėkti Asilas pradėjo, –

Tada tik muzika darniai skambės, jei sėsim iš eilės.“

Paklausė Asilo, susėdo eilute,

O muzika vis tiek – kaip neteptam rate.

Dabar kad ims visi jie rietis

Ir derėtis,

Kaip sėsti ir kurio klausyti vado.

Po minėtų reformų ir švietimo gerinimų vyko dar kita reforma ir kitas eilinis modernesnis gerinimas padarinių prieš tai įvykusios būtinos reformos. Vokietijoje, Prancūzijoje ir daugelyje kitų Europos šalių profesoriaus pareigoms yra pagrindinė sąlyga: reikalaujama habilitacijos. Prisimenu, kai šis klausimas buvo svarstomas „viršuje“, buvęs VU rektorius J. Kubilius man pasakė: „Šį klausimą turbūt kelia ministerijos žmonės, kurie nori tapti profesoriais, tačiau neturi tam nei laiko, nei gabumų.“

Situacija, kaip Moljero pjesėje „Miesčionis dvarininkijoje“. Mūsų biurokratams valdžia pasirodė per maža – duok dar ir gerą atitinkamą titulą. Taip ir norisi kartu su kitu literatūros personažu – profesoriumi Gorno­stajevu šūktelėti: „Leiskite! Leiskite Dunką į Europą!“, bet ir Lietuvoje ar mažai tokių Dunkų. Ir ką jūs galvojat – habilitacija Lietuvoje galų gale buvo iškilmingai panaikinta. Taip mes priartėjome prie Vakarų ir „gerokai“ pagerinome savo mokslą ir švietimą.

Dabar jau nebereikia spausdinti ir dviejų straipsnių per penkerius metus užsienyje. Nebereikia humanitarams rašyti ir monografijų, kad taptų profesoriais. Dabar ir tie, kurie visiškai atitinka senus profesoriaus vardui gauti reikalavimus, ir tie, kurie visai neatitinka reikalavimų, taip pat kiekvienas ilgaausis asilas, gali tapti profesoriumi. Kuo dabar virto vardas „profesorius“ – landūnas? pataikūniškas išsiviepėlis? gudreiva? Visi lygūs tarp lygių, ir ne visai, jei to labai norisi. Žmogiška ir nenuostabu, tačiau biurokratijai yra per maža būti „šimtaprocentiniais intelektualais“ – t. y. profesoriais, užsigeidė būti, kaip toje pasakoje, Vandenų Valdovais, ir kad aukso žuvytė jiems dar tarnautų.

Biurokratai ir idiotai galėjo džiaugtis, nes ir Lietuvoje  buvo paruoštas naujas „Vargas dėl proto“: t. y. „liberalus“ – „Studijų ir mokslo įstatymas“. Ir kiekvienas iš jų galėjo teigti: „Nudžiuginsiu aš jus, / Pasklidęs gandas, / Projektas jau yra licėjams, gimnazijoms, mokykloms, [čia reikia pridėti – universitetams!] Ten vien mokins pagal mus: viens du...“

Kas visa tai paruošė Lietuvai? – atsakymas vienas: „Ką ir besakysi: nors ir gyvuliai, bet vis dėlto carai.“ Progresas akivaizdus: Dunka net virptelėjo, vyresnieji prisimins, tokių dalykų nebuvo ir negalėjo būti netgi ir tarybiniais laikais. Akademinis mokslas ir švietimas buvo vis tiek laisvi – marksizmo-leninizmo teorija negalėjo sukurti atominės pramonės arba kosmonautikos. Todėl gero lygio universitetuose ir institutuose tada leisdavo rektoriumi išrinkti matematiką, fiziką, biologą, chemiką, kitą akademinio mokslo atstovą, bet kituose aukštųjų mokyklų įstaigose rektoriais buvo renkami kaip įprasta: marksizmo-leninizmo specialistai...

Tobulybei, kaip ir idiotizmui, ribų nėra. Mūsų politikams veiksmo laukas pasirodė mažas – jie nusprendė reformuoti aukštojo mokslo europinius pamatus – išvyti iš jos laisvės dvasią, be kurios jokio kūrybiškumo niekaip negali būti. Tuo jie nori jį priartinti prie tarybinių VUZ’ų, kuriems jau vadovavo valdančios partijos klapčiukai.

Ir vėl artėja rinkimai

Klasikiniuose universitetuose valdymo organas yra senatas, vykdomoji valdžia – rektoratas. Ir vienas, ir kitas yra renkamas. Naudoti dėstytojus ir studentus partinei veiklai draudžiama. Tarybiniais metais, kaip žinoma, nuolat vykdavo visokie susirinkimai, kuriuose mokydavo, kaip reikia dirbti, tačiau tie, kurie užsiimdavo partine arba visuomenine veikla, galėjo ir nedirbti, ir nesimokyti – pakako primityvaus politikavimo po marksizmo vėliava. 1968 m. svarbiausia Vakarų Europos studentų revoliucijos pasekmių buvo ta, kad universitetai atsikratė politizavimo ir politikų portretų. Studentai gavo teisę savarankiškai spręsti savo reikalus, jų atstovai pradėti rinkti į senatą.

Labai abejotina, kad valdančioji koalicija galvotų, jog ji gyvuos dar šimtą metų, tačiau iš jos elgesio irgi sunkoka aiškiai ką nors suprasti. Pagal naują įstatymą rektorių faktiškai skirs švietimo ministras, valdantis organas taryba irgi skiriamas – pusę narių į ją atsiunčia ministras. Ar tokia tvarka nebuvo paskolinta iš draugo Lenino, kuris siuntė savo komisarus į kariuomenę ir laivyną pilietinio karo ir karinio komunizmo metais?! Rektorius tampa priklausomas nuo visų reikalingų žmonių – nuo ministro, nuo prorektorių (tarp jų būtinai atsiras vienas kitas balsingas pareigūnas, atsibastęs iš minėto kvarteto). Rektorius skirs dekanus (todėl ar negalės „patarti“, ką skirti prodekanais). Dekanas skirs toliau... ką reikia. Kiekviena valytoja ir kiemsargis bus skiriamas – turbūt pagal partinę priklausomybę.

Labai blogai, kad pas mus ne monarchija – ten visi seni universitetai yra karališkieji ir globojami monarchų. Didžiosios Britanijos karalienės vyras yra ir Kembridžo uni­ver­siteto vadovas, princas Čarlzas – Velso universiteto ir t. t. Tokia sistema galėjo gerai veikti socializmo sąlygomis su vienu universitetu. Ilgametis ministras Henrikas Zabulis buvo ir geras ministras, ir geras profesorius, ir ne marksizmo-leninizmo, o klasikinės filologijos. Jis tiesė rankas mums, jauniems asistentams. Tapę profesoriais, mes su juo sveikinomės kaip su ministru. Virš 30 metų VU vadovavo matematikas, akad. J. Kubilius, ir tai buvo švietimo ir mokslo klestėjimo laikotarpis. Jis irgi ir su visais sveikinosi, spaudė rankas...

Artėja rinkimai. Pasikeis ministras, ir jei jis bus iš kitos koalicijos, tai užsives perpetum mobile : ministras gali panorėti pakeisti rektorių, rektorius – dekanus, tie... – ir taip iki valytojos ir kiemsargio bei valgyklos. Beveik kiekvienas naujas imperatorius nekentė savo tėvo arba brolio numylėtinių. Tuo labiau, kad kitas ministras tikrai bus ne tėvas ir ne brolis buvusiojo. Ką darys naujieji opozicionieriai iš vakarykštės valdančiosios – jie rėks, kad nauja valdžia dėl politinių priežasčių skriaudžia, persekioja ir atleidžia geriausius šalies mokslo darbuotojus. Prasidės skundai į Prezidentūrą, Seimą, Ministrų Tarybą, ir į teismus su reikalavimais atlyginti už patirtą moralinę ir materialinę dešimttūkstantinę žalą, plauks prašymai atstatyti į buvusias pareigas ir t. t. Kolektyvuose, kaip ir tarybiniais laikais, prasidės susirinkimai – kaip palaikyti vietinę senąją arba naująją valdžią, kaip įtraukti studentus į nestudentinę veiklą. Kombinatoriai, advokatai ir laikraštininkai galės tik džiaugsmingai trinti rankas – kiek papildomo pelno ir naudos. Akademinė laisvė ir dvasia Lietuvoje bus palaidota, protų nutekėjimas į užsienį tik padidės.

Olegas Poliakovas,

Vilniaus universiteto profesorius ir Senato narys,

Heidelbergo universiteto habilituotas daktaras