Jautrumo ir liūdesio atspindžiai sostinės galerijoje „Arka“

Nauji kūrybiniai ieškojimai

Baigęs aspirantūros studijas VDA, po stažuočių Romoje bei Paryžiuje Daumantas Tomas Pilipavičius savo trečiojoje  personalinėje parodoje pristato virš 40 tapybos darbų, sukurtų per pastaruosius kelerius metus.

 Pirmosiose personalinėse parodose autorius, siekęs išryškinti savo asmeninę bendrystę su gimtuoju miestu Vilniumi bei jo istorine būtimi, eksponavo išimtinai peizažo žanro darbus, o šį kartą dailininkas žvelgia į žmogiškąją būtį ir pristato portretinę tapybą.

Turėdamas galimybę betarpiškai susipažinti su Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Graikijos, Olandijos senąja ir šiuolaikine daile, kiek giliau pažinti amžinojo miesto Romos aurą, Paryžiaus vitališkumą tapytojas per šios patirties lauką veda žiūrovą į  naujus  ieškojimus  savo kūrybinėje biografijoje.

Tai pabrėžtinas dėmesys žmogui, jo galioms ir per šimtmečius, o gal ir tūkstantmečius nekintantiems siekiams ir prasmėms.

Parodos atsiradimą inspiravo autoriaus nuostata, jog visa kas geriausio sukuriama civilizacijose, - tai  visų pirma yra žmogaus, jo rankų, proto galios bei dvasios nuopelnas, o tik po to savo vaidmenį atlieka  dažnai perdėtai garbinamų mechanizmų ir technologijų priedėlis. Šis požiūris išryškina tai, jog šių dienų visuotinis technologijų  šlovinimas tėra efemeriška laikmečio užgaida, o postmoderniame kontekste pateikiamos mechanizmų griūtys ar kompiuterių lūžiai yra perdėm sureikšminti lyginant su žmogiškosios savasties problemomis, dvasinėmis deformacijomis, viskuo kas žmogiškai portretiška.

Žmogaus dvasios atspindžiai

Iš autoriaus pasisakymo: Man svarbios  žmogiškumo, būties problemos, ką reiškia būti žmogumi šiandien,  kiek tai reikšminga laiko tėkmėje, kam tai svarbu, kokie mes esame ar galime būti įvairiose situacijose. Piešiant, tapant man svarbūs žmogaus dvasios įtampų ženklai portrete ir ar nieko nesimuliuojant iš tiesų įmanoma priartėti prie pirmavaizdžio, prie to, kas žmoguje amžina.

 Kiek  žmonės panašūs į  save vienatvėje ir minioje, artimų ar svetimų grupėje, apskritai - kas daro meno kūrinį svarbiu, kai  jame vaizduojamas žmogus?

 Šie ieškojimai užtruko ketverius metus. Savotiškai įdomu ir tai, jog portretų  pristatymas personalinės parodos forma arba meno projekto pavidalu tapo daug ilgiau trunkančiu ir sudėtingesniu procesu nei tapybinės užduotys. Personalinė paroda dėl per pastaruosius  metus nusistovėjusios meno vadybinės veiklos charakterio buvo pakankamai ilgai  atidėliojama. Tačiau gyvenimo keliamus klausimus ir problemas stengiuosi spręsti teptuko pagalba, todėl jau galiu pradėti ruoštis sekančiam etapui. Koks jis bus - matysime vėliau.

Kviečiu plačiau su  mano kūryba o ir bendrai su Lietuvos bei man pažįstamu Europos dailės gyvenimu susipažinti reguliariai atnaujinamame tinklapyje www.daumantas.net

Lyrinio abstrakcionizmo šalininkė

Genovaitė Skrabulienė – savita, originali tapytoja, surengusi daugybę personalinių parodų, aktyviai dalyvaujanti ir pleneruose bei grupinėse parodose, kurios pilną lengvų impresijų ir nuotaikų tapybą galima būtų prisikirti lyriniam abstrakcionizmui. Jos tapybos drobėse atsiskleidžia poetinė spalvos samprata, linijų ir formų muzikalumas, o įkvėpimo menininkė ieško mūsų gamtoje, jos pustonių niuansuose, faktūrose, sezonų ritmų kaitoje, žydėjime ir žemėje; taipogi savo pačios subjektyviuose išgyvenimuose. Ši „Arkos galerijoje“ vykstanti paroda „Prisilietimas“ – dvidešimt penktoji, atspindinti paskutinių kelerių metų menininkės kūrybinius ieškojimus.

Jos didelio formato paveikslai atrodo lyg regimi iš viršaus, iš kažkokių neaprėpiamų kosmoso aukštybių, nors kai kurių paveikslų pavadinimai yra kameriški , tokie kaip „Medaus nešimo metas“ ar „Bruknių takas“ bylojantys apie prieš mūsų akis blykstelėjusias detales.

Drobėse mes regime iš smulkių mirgesių susikuriantį vientisą vaizdą, kurį menininkė teigia įsivaizduojanti ir kaip peizažą. Tie kūriniai tarsi neturi ribų, o ir tos pačios gali būti pažymėtos keliais elementais, kaip kai kurių paveikslų kraštuose vos regimu patamsėjimu, bet daugelyje drobių vyrauja asimetrinė kompozicija, taipogi laisvos improvizacijos principai. Abstrakčios formos atsiranda tarsi labai apibendrinus vaizdinius, apvalius nuo visko kas nereikalinga  pagrindinį paveikslo motyvą, juk tapytojai svarbūs ne tik formalūs estetiniai sprendimai, bet ir pati mene įkūnyta idėja bei išgyventas jausmas, intuityvus vidinis regėjimas, kurie ir lemia spalvinius bei kompozicinius sprendimus.

Spalvinė klausa

Tapytoja ištisais paveikslų ciklais lyg ir atsiveria žiūrovams, tarsi pasakoja kažką asmeniško apie save, tiesa netiesiogiai, o subtiliai, poetiškai. Labai savita ir plati yra jos spalvinės gamos traktuotė – nuo vaiskiai žalios ar oranžinės, skanios, tokios kvepiančios - kai galime atpažinti jos paveiksluose sunkų medaus geltonį, svaigų alyvų žydėjimo metą,  iki ne taip lengvai nusakomų pilkšvų, sidabrinių, blausių violetinių, mistiškų pastelinių tonų, pasendinto aukso spalvos žybtelėjimo – atskleidžiančių jos puikią spalvinę klausą, net psichologinę pagavą.

 Menininkė tarsi balansuoja tarp hedonistinio ir asketiško požiūrio į spalvas, išlaikydama vidurio kelią ir harmonijos pojūtį.

Atrodo, kad daug kas čia gimsta tebetapant, spontaniškai, lyg atsitiktinai, vis dėl to erdvės suvaldomos, bet jos tarsi lieka neužbaigtos, lyg nenorint pasakyti visko iki galo ir saugant tą vaizdinę giją kitam paveikslui. Menininkė išlaikydama vieną stilistiką ieško vis kitokių spalvinių sąskambių, žaismingai keičia pačią tapybos ritmiką, kuriai būdingas lengvas melodingas plaukimas, erdvių susiliejimai, kone akvareliškas aliejaus ir akrilo tapymas, nubėgimai, lesiruotės, persišviečiantys sluoksniai sukuriantys kai kuriuose paveiksluose laiko pėdsakų įspūdį, net kažkokius užfiksuotus atmosferinius reiškinius.

Tapytoja taipogi subtiliai žaidžia medžiagiškumo pojūčiu, todėl nieko nuostabaus jei kažkuriame paveiksle mes tarsi juntame šilko plazdėjimą.  Naudodama storus potėpius virstančius linijomis ji suteikia kai kuriems savo paveikslams reljefinių atspaudų įspūdį, o menininkės linija yra elegantiška, grakšti, jai būdingas grafiškumas.

Atviras džiaugsmas, ir liūdesys

Vis dėl to begalinėse jos tapybos spalvinėse variacijose mes nerasime pasikartojimų, o kiekviename naujame paveiksle pateikiama panašios spalvos ar kompozicijos vis kitokia versija. Bet mes jos darbuose galime pamatyti ir kontrastų, menininkė sugeba kurti ir ne tokius švelnius, lyriškus kūrinius – pavyzdžiui raudonas, dramatiškai sodrus, kone rubino spalvos, kaip restoranų apmušalai paveikslas „Vabank“ užsimena ir apie autorės saviironiją.

Šios parodos pavadinimas „Prisilietimas“ atspindį organišką menininkės požiūrį į tapybą kaip į kažką intymaus ir sunkiai nusakomo, į švelnumo, lytėjimo poreikių įprasminimą, į sugebėjimą įsiskverbti į pačią spalvos ir drobės esmę. Ji tapo tarsi žvelgdama iš toliau, pasinėrusi į dar neturinčią formos pirminės medžiagos substanciją, bet tuo pat metu gali įsijausti, įsigilinti ir į detales, teikdama joms tokią pat reikšmę kaip ir didelėms formoms, sugebėdama sukurti pusiausvyrą tarp mikro ir makro pasaulių, kurie ne prieštarauja vienas kitam, bet sudaro įtaigią visumą. Tame detalių ir visumos sugretinime atsispindi menininkės siekis tapyti tokius paveikslus, kuriuos galėtume apžiūrėti ir iš  toli ir iš labai arti.

Jos paveiksluose yra ir giliai paslėpto liūdesio, ir netgi atviro džiaugsmo, ir kažkokių sunkiai nusakomų  subjektyvių išgyvenimų, ir dinamikos, ir pauzių, tarsi pabrėžiant, kad bet kurioje kūryboje labai svarbus ir pats procesas, bylojantis, kad prie visko kas tikra, mes galime tik prisiliesti, tik bandyti apčiuopti.

Vis dėl  to jos drobėse mes atrandame tikėjimą, kad jautrumas vidiniam grožiui yra tikroji jos kūrybos esmė, niekuomet neišsekantis jos šaltinis.

Jolanta Sereikaitė