Istoriją saugo Vilniaus arkikatedros bazilikos požemiai

Kasdien nematoma, bet labai svarbu

Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos požemiai – kasdien nematoma pastato dalis – yra itin svarbus istorijos paminklas, pirmiausia bylojantis apie krikščionybės Lietuvoje istoriją.

Vilniaus katedros požemiai lankytojams buvo atverti 1991-aisiais po beveik visą XX amžių vykdytų archeologinių, geologinių, architektūros ir dailės tyrimų bei pamatų tvirtinimo darbų. 2012 m. pradžioje katedros požemiuose atidaryta nauja ekspozicija pristato Katedros, stovinčios vienoje seniausiai gyvenamų Vilniaus vietų, istoriją, pastato kaitą, laidojimo tradicijas.

Pradžių pradžia

Pirmasis mūrinis pastatas šioje vietoje stovėjo jau XIV amžiuje, tačiau išlikę mūro fragmentai per menki jo paskirčiai nustatyti. Lietuvai apsikrikštijus ir įsteigus Katedrą, 1387 metais čia pastatyta bažnyčia, apie kurią 1388-aisiais popiežius Urbonas VI (1378–1389) rašė, jog ji iškilusi nugriautos pagonių šventyklos vietoje. Pirmąjį Katedros pastatą nuniokojo 1419 metų gaisras, po kurio atstatyta gotikinė trinavė bazilika, jos interjeras puoštas sienų tapyba.

 Prie Katedros šoninių sienų imtos statyti koplyčios, po jomis išmūrytos kriptos. Dėl dažnų gaisrų, karų ir nepatvaraus po pamatais esančio grunto Katedra buvo ne kartą perstatinėjama. Šiandieninis pastatas yra klasicistinio stiliaus (architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius), tačiau jo mūruose slypi gotikos, renesanso, baroko pėdsakai. Visi ekspozicijai pritaikyti rūsiai, išskyrus mauzoliejų po Šv. Kazimiero koplyčia, yra po šiuo XV amžiuje susiformavusiu Katedros pastatu.

Archeologo Valdo Steponaičio paskaitoje išgirsime Vilniaus katedros kasinėjimų istoriją, mokslininkas pristatys  žymiuosius archeologinius radinius, apibūdins laidojimo katedros rūsiuose bruožus, primins valstybei ir Bažnyčiai nusipelniusių, čia palaidotų asmenų istoriją, aptars mūsų dienas pasiekusias, garsių giminių šeimos narių epitafijas.

 
Katedrą kamuoja įtrūkimai

Po 1931 m. pavasario potvynio Katedros būklė tapo avarinė. 1931 m. buvo įsteigtas Vilniaus katedros gelbėjimo komitetas, vadovaujamas profesoriaus Julijaus Kloso. To meto specialistai nuveikė didžiulį statinio tvirtinimo darbą, buvo atlikti geologiniai tyrimai, atkasami ir tiriami Katedros pamatai, stebimas gruntinio vandens lygis ir jo srovės.
Archeologiniai tyrimai buvo atliekami kartu su architektūriniais, inžineriniais ir geologiniais tyrimais bei pamatų tvirtinimo darbais; daugiausia tirti rūsiai. Katedroje rasta daugiau kaip 20 kriptų, įrengtų XV–XVII amžiuje.

Praėjus dviem dešimtmečiams, Katedros sienose vėl pastebėta naujų įtrūkimų. Tai paskatino 1969 metais pradėti nuoseklius archeologinius, architektūrinius bei geologinius Katedros tyrimus, kurie su pertraukomis tęsėsi iki 2004 metų. Visą tą laiką architektūriniams tyrimams vadovavo dr. Napalys Kitkauskas, daug laiko kartu dirbo architektas Sigitas Lasavickas, archeologinių tyrimų darbams vadovavo Irena Jučienė, Albertas Lisanka, Gediminas Gendrėnas, jiems padėjo daugelis archeologijos, istorijos ir kitų mokslo sričių specialistų.

Rūsių ekspozicija

Šiuo metu Katedros požemiuose yra 27 rūsiai. Naujoji ekspozicija užima maždaug trečdalį rūsių. Archeologinių kasinėjimų metu buvo surasta keli tūkstančiai archeologinių radinių (statybinės ir apdailos plytos, grindų ir apdailos plytelės, čerpės, dažytas tinkas ir kita).

 Šiuo metu eksponuojami radiniai padeda pažinti Katedros statybos laikotarpius, rekonstruoti jos vidaus ir išorės interjero elementus. Naujosios ekspozicijos centre – 1930 m. Čekijoje pagamintas sarkofagas Vytauto Didžiojo palaikams.

1930 m. minint Vilniaus katedros fundatoriaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 500-ąsias metines, buvo nutarta Katedroje pastatyti paminklinį antkapį ir perkelti kunigaikščio palaikus į naują sarkofagą. Nepavykus rasti tikslios valdovo palaidojimo vietos, tai Vytauto Didžiojo kapo simbolis.

BPM ir valstietis.lt inf.