Gero ir lėto gyvenimo ilgesys

Paspruko iš miesto

„Manyčiau, kad dvaras traukia šiuolaikinį žmogų todėl, kad jis savo buitį tvarkosi miesčioniškai, skubotai ir neapdairiai. Žmonės pasiilgsta dvasinio bendravimo, kuris kadaise siejo mūsų protėvius. Dvaro nostalgija – tai tikro, lėto, kokybiško gyvenimo ilgesys“, – samprotauja Babtyno (Žemaitkiemio) dvaro šeimininkai – verslininkas Mindaugas  Šventoraitis ir dailininkė Miglė Kosinskaitė.

Dvarininkams iš Bikuškio Daliai ir Gintarui Gruodžiams dvaras yra ta vieta, kur galima medituoti, įgyvendinti kūrybinius sumanymus, rengti susitikimus su bendraminčiais.

Saldutiškio dvaro savininkus Ireną ir Arūną Svitojus masina troškimas pasprukti iš miesto, aprėpti ir sutvarkyti apibrėžtą teritoriją, paversti ją priešingybe tvyrančiam politiniam, moraliniam ir ekonominiam chaosui.

Salduti škio dvaro savininkai Irena ir Arūnas Svitojai domėjosi originalių durų restauracija. Jie nusprendė atgaivinti seną Aukštaiti jos dvarą su visais pagalbiniais pastatais. Lilijos Valatkienės nuotrauka											Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas K.Mozeris pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Saksonijos-Anhalto žemės plėtros projektų koordinatore Ch.Ringkamp. Lilijos Valatkienės nuotrauka

Sugrįžo menas

Jau praeityje tie metai, kai Mindaugas Šventoraitis naktimis sargavo, kad vagys neištampytų statybinių medžiagų, o vandalai nesuniokotų likusių griuvėsių, neišvogtų želdinių. Šiandien dvaras – jo namai. Šilti, jaukūs, persmelkti istorijos ir brangių prisiminimų.

Dvarą noriai lanko žmonės, domisi jo istorija, klausinėja apie restauravimo darbus. Dėl patogios geografinės padėties Žemaitkiemio dvare ypač mėgsta lankytis Kauno inteligentija.

„Kaip generolo V.Nagevičiaus laikais, – džiaugiasi M.Šventoraitis. – Dvaras anuomet buvo Kauno šviesuomenės traukos vieta. Žmonės iki šių dienų mena dideles šventes, vykusias Žemaitkiemyje. Per Jonines žmonės suplūsdavo iš visų aplinkinių kaimų, atvažiuodavo artistai iš Kauno, vykdavo vaidinimai, banketai aukštų pareigūnų ir užsienio svečių garbei. Kieme šokdavo jaunimas, Nevėžio pakrantėse per naktį degdavo laužai ir trykšdavo linksmybės.“

Jau kurį laiką Žemaitkiemio dvaro šeimininkai yra kultūros ir menininkų globėjai, plenerų organizatoriai. Dvaro teritorijoje sukaupta ne viena dešimtis įvairiausių meno kūrinių. Svirne – didžiulė motociklų kolekcija, kuria galėtų didžiuotis bet kuris technikos muziejus. Lankytojai pamato daugybę senovinių žemės dirbimo įnagių ir sendaikčių ekspozicijas.

Dvaro ansamblis puikiai pritaikytas įvairiems renginiams: pobūviams, konferencijoms, koncertams. Kluone įrengta 1 000 vietų salė, kurioje vyksta Pažaislio festivalio koncertai.

Audriaus Janušonio į medį įsilipusią skulptūrą „Mažas aukštai“ dvaro šeimininkai vadina elektriku. Lilijos Valatkienės nuotrauka

Paveldas – ne miškas, neužauginsi

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos nariai prieš kurį laiką į Žemaitkienio dvarą susirinko paminėti kuklios datos. Tačiau per tuos penkerius metus šiuolaikiniai Lietuvos dvarininkai nuveikė nemažai. Jie neleido sunykti vertybėms.

„Ką sunaikinsi šiandien, tas jau niekada nebeegzistuos. Kultūros paveldo iš naujo neužauginsi kaip iškirsto miško. Pasisekė tiems dvarams, kurie turi šeimininkus. Mūsų asociacijoje yra 40 dvarų. Tačiau tai, kas padaryta, yra tik lašas jūroje. Kitų registre esančių Lietuvos dvarų būklė tragiška. Ekonominis sunkmetis kirto dvarams iš peties, daugelio savininkų viltys žlugo“, – Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidento Kęstučio Mozerio akys džiaugsmu nespindėjo.

Mūsų dvarai nėra tokie didingi kaip Vakarų Europos. Tačiau visi jie yra žavūs ir neleidžia pamiršti, iš kur esame atėję, priverčia atsigręžti į tradicijas, prisiminti istoriją ir  įpareigoja mus saugoti bei puoselėti tai, ką dovanojo prabėgę šimtmečiai.

Asociacijos nariai nemažai keliavo, iš savo kolegų latvių ir vokiečių mokėsi prižiūrėti istorinius parkus, sodino gėles, karpė gyvatvores, tarėsi su norvegų mokslininkais, dalijosi patirtimi su Prancūzijos pilių savininkais. Netrukus ketinama važiuoti pas Lenkijos dvarininkus, kurie pasirengę supažindinti lietuvius su savo dvarų interjerų istorija.

Prie šio rašomojo stalo dirbo generolas Vladas Nagevičius. Lilijos Valatkienės nuotrauka

Žemaitkiemio (Babtyno) dvaro istorija

Istoriniuose šalti niuose Babtyno kaimas pradedamas minėti 1394 m. aprašant kryžiuočių karo kelią. Dvaras prie kaimo atsirado ti k XV a. Jį mini XVI a. pradžios istoriniai šalti niai. Tuo metu dvarą valdė Šiukštos.

Jonas Stanislovas Šiukšta buvo Kauno teisėjas, Vilkijos seniūnas, o vėliau – Kauno vaitas. Šiukštos duktė Ona Rožė ištekėjo už Jono Prozoro, Kauno dvarininko ir rašytojo. Nuo 1697 m. visą šimtmetį dvarą valdė grafai Prozorai. Iki jų pirmieji dvaro rūmai ir kiti pastatai buvo mediniai, laikui bėgant ne kartą rekonstruoti ir perstatyti . Tik valdant Prozorams, maždaug nuo 1730 m., prasidėjo mūrinių stati nių epocha.

Babtynas tapo reprezentaciniu dvaru. Rūmai buvo didingi, su dviejų aukštų frontonu, balkonais antrame aukšte, 28 kambariais ir gynybiniu bokštu. Tuo pat metu statytas ir lobyno pastatėlis.

1797 m. Prozorai pardavė Babtyną Burhardui fon Korfui, o netrukus dvarą įsigijo kunigaikščiai Giedraičiai ir valdė jį iki 1830 m. Tuo metu Giedraičiai jau buvo praradę savo galią, Prozorų išpuoselėtą dvarą apleido, ūkio neprižiūrėjo ir nugyvenę jį pardavė grafui Benediktui Emanueliui Tiškevičiui, Raudondvario ir daugelio kitų dvarų savininkui.

Visas dvaro pastatų kompleksas valdant turti ngai ir įtakingai grafų Tiškevičių šeimai klestėjo iki I pasaulinio karo. Po karo ir 1922 metų žemės reformos dvaras buvo išparceliuotas.

Nepriklausomybės laikais Babtyno žemės išdalytos Lietuvos kariuomenės savanoriams ir apylinkės bežemiams bei mažažemiams ūkininkams. 20 ha gavo ir generolas  Vladas Nagevičius, žymus kultūros veikėjas, muziejininkas. Jam buvo priskirtas ir dvaro centras bei 80 ha žemės pavyzdiniam ūkiui įsteigti .

V.Nagevičiaus iniciatyva buvo pakeistas dvaro pavadinimas: vietoj Babtyno atsirado Žemaitkiemis. Tai buvo tipiški ūkine veikla užsiimantys dvarininkai, kurių ti kslas – gerai tvarkantis išauginti kuo daugiau žemės ūkio produkcijos. Ūkininkauti sekėsi gerai ir netrukus dvaras virto pavyzdiniu, rentabiliu ūkiu. Generolo V.Nagevičiaus dėka dvaras tapo Kauno šviesuomenės, kilmingų ir aukštų pareigūnų traukos vieta.

Antrasis pasaulinis karas nutraukė dvaro klestėjimą. 1944 m. generolas V.Nagevičius pasitraukė į Vakarus, mirė JAV 1954 m.

Pokariu dvare įsikūrė kolūkio centras. Rūmuose buvo kolūkio ir apylinkės kontora, veikė biblioteka, vyko kino ir šokių vakarai. Svirne buvo laikomi grūdai, kluone – trąšos. Pastatai buvo daugybę kartų nemokšiškai pertvarkyti. Rūmai galiausiai pavirto daugiabučiu gyvenamuoju namu, o visoje teritorijoje buvo pristatyta neaiškios paskirti es menkaverčių pastatėlių ir priestatų. Tačiau didžiausią nuopuolį dvaras patyrė Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Kolūkis buvo likviduotas, o neprižiūrimi pastatai nyko akyse. Paskutiniai dvaro gyventojai laikė rūmuose gyvulius, kūreno viską, ką pajėgė, ir vertė šiukšles bei pamazgas tiesiai po langais.