Vyriausybei vienodai kalti – ir vilkas, ir ėriukas

Neseniai į redakciją kreipėsi šiaulietis Antanas. Darbdavys ilgus metus jam atlyginimą mokėjo iš dviejų dalių. Vienas atlyginimas buvo ofi - cialus, o kitas, šiek tiek didesnis, nelegalus. Pastarąjį darbdavys Antanui mokėdavo į rankas. Ir štai vieną dieną darbdavys sumanė keisti veiklos kryptį ir Antanui darbo neliko. Jam paskyrė įstatymuose numatytą kompensaciją, tačiau ją skaičiavo tik nuo ofi cialaus atlyginimo. Dabar Antanas pasipiktinęs – reikalauja, kad laikraštis aprašytų šitą istoriją arba priverstų darbdavį sumokėti kompensaciją ne tik nuo legalaus, bet ir nuo nelegalaus atlyginimo.

Kaip tik tuo metu rengiau straipsnį apie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlomą nelegalaus darbo draudimo įstatymo projektą. Be kita ko, projekte numatytos sankcijos ne tik nelegaliai žmogų įdarbinusiam darbdaviui, bet ir nelegaliai dirbusiam darbuotojui. Tiesa, pastarajam skirtinos baudos yra gerokai mažesnės. Yra numatytas atvejis, kai apie nelegalų darbą pranešęs darbuotojas atleidžiamas nuo atsakomybės. Tačiau akivaizdu, kad Antano atveju tokios išlygos negalima pritaikyti. Juk žmogus skundžiasi ne todėl, kad jam buvo mokamas nelegalus atlyginimas. Jeigu darbdavys būtų jam skyręs kompensaciją nelegaliais pinigais, Antanas niekam nebūtų skundęsis. Todėl taikant kol kas dar tik siūlomą priimti įstatymą Antanas ne tik neišsikovotų didesnės kompensacijos, bet dar ir būtų nubaustas nuo 500 iki 1 000 litų bauda.

Tačiau neskubėkime Antano smerkti. Jis dirbo sunkų darbą ir buvo tikrai nusipelnęs gauti didesnį nei oficialų atlyginimą. Akivaizdu, kad žmogus nelabai susigaudo įstatymų labirintuose – tuo darbdavys ir pasinaudojo. O dabar Vyriausybė siūlo bausti ne tik darbdavį, bet ir Antaną. Tačiau pasvarstykime, ar galime darbdavį ir darbuotoją vadinti lygiaverčiais partneriais ir dėl nelegalaus darbo bausti abu. Jau nuo Romos imperijos laikų darbo teisėje fi ksuojama, kad darbuotojas yra silpnoji, o darbdavys – stiprioji darbo pasidalijimo grandinės dalis. Romėnai buvo ir yra teisūs, juk darbdavys, o ne Antanas pasiūlė pasirašyti jau parengtą darbo sutartį ir laikytis visų slaptųjų protokolų, darbdavys moka mokesčius ir atlyginimą, darbdavys sudaro darbo sąlygas, kurios gali būti ir geros, ir nepakenčiamos.

Akivaizdu, kad daugeliu atvejų darbuotojas Lietuvoje yra įvarytas į kampą, todėl ir sutinka dirbti nelegaliai. Žmogus neturi realaus pasirinkimo. Neteko girdėti, kad darbuotojas savo darbdaviui pats pasiūlytų mokėti jam atlyginimą nelegaliai, nemokant mokesčių. Sakysite, kad žmogus turi būti sąmoningas ir sąžiningas? Taip, tokiais turėtume būti visi. Tačiau neužmirškime ir aplinkybių – Antanas turi išlaikyti ne tik save, bet ir bedarbę žmoną bei tris mokyklą lankančias dukreles. Kita vertus, ar galime iš darbuotojo reikalauti, kad jis būtų sąžiningas, kai Vyriausybė jo neapsaugo nuo nesąžiningų darbdavių keršto, juk pranešdamas apie nelegalų darbą žmogus rizikuotų prarasti bet kokį darbą. Labai dažnai darbuotojas paprasčiausiai neturi kito pasirinkimo – arba dirbsi pagal darbdavio numatytas sąlygas, arba tavo vietoje dirbs kiti.

Pabandykime išgirsti ir darbdavių argumentus ir atsakyti į klausimą, kiek nelegalus darbas susijęs su noru apgauti valstybę, ir kiek – norint išsilaikyti rinkoje. Gal tai atsitiktinumas, tačiau dažnas kalbintas verslininkas neofi cialiame pokalbyje prisipažįsta neretai pažeidžiantis įstatymus – legaliai dirbdamas jis neišsilaikytų rinkoje, bankrutuotų. Sunku patikėti, kad darbdavys savo noru rizikuotų. Kaip yra iš tikrųjų? Deja, įstatymo rengėjai ir realiai rinkoje dirbantys žmonės tuos pačius dalykus mato skirtingai. Valdininkai skaičiuoja, kiek praranda valstybė, o rinkoje dirbantys ir su realiomis problemomis susiduriantys žmonės svarsto labai konkrečiai – ar taip dirbdamas išsilaikysiu, ar bankrutuosiu. Jeigu kyla grėsmė, tada žmogus imasi nelegalių veiksmų ir juos vadina būtinybe.

Nelegalaus darbo draudimo įstatymo projektui Vyriausybė jau pritarė. Darbo inspekcija ruošiasi mūšiui – bus formuojamos nelegalaus darbo kontrolės grupės, kurios bendradarbiaus su VMI, policija, FNTT ir kitomis institucijomis. Tokios kontrolierių grupės šukuos sektorių po sektoriaus ir imsis pačių griežčiausių priemonių.