Viešas kreipimasis į šalies politikus ir piliečius

Argumentai:
1. Mergaitę norima įstumti į nesaugią ir nestabilią aplinką. Stankūnaitė neturi normalių namų. Ją nuolat saugo kaukėta apsauga. Ta niūri, nuasmeninta kaukėta aplinka ir bus mergaitės ugdytojai bei socializacijos veikėjai? Kaip pedagogikos ir sociologijos profesorius sakau  - tai katastrofa. Be to, motina neturi šiuo metu darbinės veiklos ir pajamų. Maža to, jei iš tiesų egzistuoja pedofilų klanas, tai neišvengiamai egzistuoja labai įtakingos ir labai ciniškos, žudikiškos jėgos, kurios norėtų amžiams užtildyti ir mergaitę,  ir motiną. Ar ne per daug lavonų šioje byloje?

Nepriklausomai nuo to, ar Kedys yra auka, ar nusikaltėlis, Stankūnaitė ir jos aplinka yra totaliai nesaugi. Visuomenė per tą skandalą ir teisėsaugos apsileidimą yra tiek įvaryta į masinės isterijos būseną, kad tikrai gali bet kada, bet kur atsirasti koks nors pusdurnis ar radikalas arba net jų būrys, kurie turės paskatą fiziškai susidoroti su motina, mažų mažiausia norės padaryti psichologinį išpuolį.  Jei potencialiai puolama motina, jei motina nesaugi,  tai nesaugus yra ir jos mažametis vaikas.

2. Velionio Ūso, kaip mažametės tvirkintojo, byla nėra baigta. Tiesa nenustatyta ir nežinoma.  Atsakykite, kaip galima prieiti tvirkintojui prie mažametės mergaitės, apeinant jos motiną? Jei vaiką tvirkintų koks nors, tarkime,  ūkvedys vaikų namuose ar lopšelyje, ar ligoninėje, tada kaltas būtų įstaigos personalas. Juk ne kokioje nors skautų stovykloje galimai buvo tvirkinama Kedžio duktė? Jei motina galimai yra socialinio tinklo ir kanalo dalis, per kurį tvirkintojai-pedofilai prieina prie jos dukros, tai tokia moteris neverta nei motinos vardo, nei vaidmens. Tai - kriminalinis nusikaltėlis ir be galo žemai doroviškai puolęs žmogus. Kol Ūso, kaip galimo tvirkintojo, byloje nėra tiesos ir teisingumo, tol negali būti net kalbos apie dukros sugrąžinimą motinai ant, kurios krito baisių įtarimų šešėlis. Jei motina visa nekalta, tai anksčiau ar vėliau, įsitikinus vaiko ir motinos saugumu, teisingumas Stankūnaitės atžvilgiu galės būti atstatytas.

Pagaliau, nuoširdžiai mylinti motina prievartinius metodus pasitelkdama nesigviežtų mažamečio vaiko į tokią nesaugią aplinką susigrąžinti. Manau, kad teismas, nusprendęs paskubomis ir prievarta grąžinti mergaitę motinai, paskubėjo, padarė baisią teisinę klaidą. Neatmetu galimybės, kad sprendimą priėmęs teisėjas galimai buvo šantažuojamas įtakingų šešėlinių jėgų? Tokiu atveju jau kalbėtume ne apie grubią teismo klaidą, bet apie galimai padarytą baisų kriminalinį nusikaltimą. Atsakykite, kaip kitaip galima paaiškinti tokį teismo sprendimą, prasilenkianti tiek su dorove, tiek su teisės, tiek ir su sveiko proto logika?

3. Kokia bebūtų šiandien Lietuvoje keikiama ir kritikuojama teisėsauga, tenka pripažinti, kad joje yra dorų ir labai kompetentingų žmonių. Šalyje iki šiol sėkmingai buvo ištirta begalė pačių painiausių žmogžudysčių. Pavyzdys – A. Bružaitės-Jonaitienės dviejų vaikų nužudymo byla ir daugelis kitų. Daugybės žmogžudysčių bylos Lietuvoje buvo tiriamos labai profesionaliai, bylos parengtos kompetentingai, jos nukeliavo į teismą, teismų sprendimai įsiteisėjo, nusikaltėliai izoliuoti ir nubausti, o teisingumas ir visuomenė triumfuoja.

Atsakykite, kodėl visos su pedofilijos skandalu susiję žmogžudystės neištirtos arba jų ištyrimas suimituotas? Kodėl sistemingai matosi tokie keisti teisėsaugos lyderių procesiniai veiksmai arba jų nebuvimas?  Kodėl visuomenėje nėra aiškumo tose bylose, kodėl dingo pasitikėjimas teisėsauga ir valstybe? Kodėl toks kraštutinai keistas teisėsaugos lyderių elgesys šioje byloje?

 Aš turiu hipotetinį atsakymą į šį klausimą. Aš manau, kad šalies teisėsaugos lyderių bendruomenėje seniai susiformavo be galo ciniška ir įtakinga šešėlinė nusikalstama grupuotė. Tą grupuotę sieja ir iškreipto solidarumo klaniniais ryšiais sutelkia pirmiausiai jau seniau galimai padaryti didelio masto ekonominiai ir politiniai nusikaltimai. Pavyzdžiui: 1) sistemingas didelio masto kontrabandos dengimas; 2) turto prievartavimas ir „reiderinis“ perėmimas ekonominėse bylose (Gureckio byla); 3) galimas V. Pociūno nužudymas, bijantis skandalo dėl Baltarusijos opozicijai JAV skirtų pinigų išvogimo; 4) CŽV kalėjimų byla; 5) parsidavimas energetinio tarpininkavimo įmonėms, kurios yra Rusijos spec. tarnybų šešėliniai filialai Lietuvoje ir kt.  Šioje galimoje ekonominių ir politinių nusikaltėlių grupuotėje, susidedančioje iš teisėsaugos lyderių, galimai susidarė mažesnis specifinis pogrupis, tiesiogiai įsivėlęs į pedofiliją. Visuotinio sekimo ir pasiklausymo sąlygomis visi teisėsaugos lyderiai vienas kitą galimai šantažuoja, turi baisios kompromituojančios medžiagos vieni apie kitus. Todėl pedofilų grupuotė ar frakcija gali drąsiai šantažuoti likusius teisėsaugos lyderius: „nepridengsite mūsų – galas bus ir jums“.  Dalis teisėsaugininkų, esu įsitikinęs, yra dori, bet karjeros, asmeninio saugumo sumetimais tyli, užima stručio politiką. Ši hipotezė yra atsakymas, kodėl pedofilijos bylų rezginys vis labiau painiojasi ir niekaip nėra išsprendžiamas. Ši hipotezė (arba teisinė versija) labai paprastai paaiškina visas pedofilijos bylų keistenybes, niekaip nesibaigiantį chaosą, taip pat ir visišką teisėsaugos lyderių profesinę bei dorovinę impotenciją šioje juodojoje istorijoje. Iškelta teisinė versija privalo būti ištirta.

Demokratijos sąlygomis politikai paprastai nesikiša į konkrečias bylas. Deja, pedofilijos bylų rezginys yra būtent tas atvejis, kuomet politinė ir pilietinė kontrolė yra būtina. Deja, mūsų politikai negali įsikišti, kadangi apie juos taip pat surinktas baisus kompromatas apie jų galimai padarytus korupcinius nusikaltimus (Leo Lt milijardinė afera ir pan.). Galimai korumpuota, iš dalies galimai šantažuojama yra ir šalies žiniasklaida. Tokiu būdu velnio ratas užsidaro. Manau, kad galimai baisiai nuskriausta maža mergaitė, jos artimieji, Lietuvos visuomenė ir Lietuvos valstybė, jos teisinė ir vaikų apsaugos sistema yra atsidūrę labai painioje ir beviltiškoje situacijoje. Susiduriame su gilia krizine situacija, kuomet teisinė sistema pasidarė neįgali, o teisingumo principai yra sutrypti. Netikiu, kad pedofilijos bylų rezginys gali būti tinkamai ir teisingai išspręstas pačios teisėsaugos kaip uždaros sistemos jėgomis.

Esu įsitikinęs, kad reikalingas skubus aukščiausio lygio nesusitepusių ir dorų politikų aktyvus įsikišimas į grėsmingus procesus. Žinoma, jei tokių politikų dar yra. Esu įsitikinęs, kad reikalingas taikus, orus, bet masinis ir aktyvus mergaitės ir teisėjos N. Venckienės palaikymas.  Į neviltį varo tai, kad ryžtingai iki šiol nepasisako, savo dorovinės ir pilietinės pozicijos nepareiškia šalies viešieji intelektualai, mokslininkai, kultūros žmonės. Demokratijos istorijoje yra pavyzdžių, kuomet į konkrečias bylas, atsidūrusias visiškoje teisinėje ir dorovinėje aklavietėje, prasmingai ir sėkmingai įsikišo plačioji pilietinė visuomenė, politikai, viešieji intelektualai. Tipinis pavyzdys, kad ir vadinamoji „Beždžionių“ byla (JAV, 1927 m.).

Istorijoje begalė pavyzdžių, kuomet teisė buvo naudojama, kaip nešvarus įrankis, o patys šlykščiausi nusikaltimai buvo padaryti būtent prisidengus įstatymo ir teisingumo vardu. A. Pinočeto Čilėje „teisėtai“ dingo tūkstančiai žmonių. Paradoksas, bet išsigimusioje nacių valstybėje rankinukas iš žydo odos irgi buvo padarytas „teisėtai“. Niurnbergo procese pagrindinis žmoniškumui prasikaltusių budelių, taip pat daugybės vėliau nuteistų pavienių esesininkų, gestapininkų tipinis gynybinis pasiaiškinimas būdavo: „aš vykdžiau teisėtos vadovybės įsakymą“, „aš buvau kariškis ar pareigūnas“, „aš daviau priesaiką“ etc. Netgi Vakaruose prieš keliasdešimt metų, tarkime, homoseksualūs asmenys visai „teisėtai“ buvo pūdomi kalėjime arba priverstinai gydomi psichiatrinėse. Tuo pačiu metu Australijos aborigenų vaikai buvo prievarta išplėšiami iš savo šeimų ir grūdami į valstybinius internatus. Visa tai irgi buvo daroma visai teisėtai, kilnaus „civilizavimo“ tikslais. Šiandien Australijos vyriausybė nesižeminusi atsiprašinėja aborigenų bendruomenės. JAV, Vokietijos, Austrijos katalikų kunigai ir vyskupai masiškai tvirkino vaikus. Minėti šlykštus nusikaltimai irgi turėjo savo įtakingą stogą. Tų įvykių dešimtmečiais niekam nepavykdavo paversti teisiniu faktu. Deja, šiandien jau pavyko. Dabar jau užaugusių aukų atsiprašinėjama, joms mokamos milijoninės kompensacijos, prieš tai išpardavus bažnyčios žemes, pastatus. Kad išmokėti kompensacijas, kad atlyginti pedofilų žalą, šiandien JAV parduodamos netgi pačios bažnyčios.  Dabartinė Lietuvos valdžia, politikai, teisėsaugos lyderiai šiandien akivaizdžiai kartoja istoriškai jau žinomas baisias klaidas,  mąsto labai provincialiai.

Teisingumas reikalingas čia ir dabar. Neišvengiama atgailos misija ir kompensacijų mokėjimas aukoms neturėtų būti tarsi karšta bulvė numetami į ateities dešimtmečius būsimoms Lietuvos valdžioms. Nusikaltimais ir doroviniu nuopuoliu nesusitepusius įtakingus šalies politikus, teisėsaugos lyderius aš prašau į besiklostančius įvykius pažvelgti plačiau, iš civilizacinės ir tarpkultūrinės perspektyvos. Prašau vadovautis ne bukais teisiniais ir biurokratiniais argumentais, bet visų pirma humanistine pasaulėžiūra, sveika socialine nuovoka ir dorove.

Esu įsitikinęs, kad brutali akcija prieš psichologiškai traumuotą mažametį vaiką, prieš rezonansinės pedofilinės bylos iškamuotus jo artimuosius nuskambės Europoje ir Pasaulyje, kris gėdos dėme ant Lietuvos, ant konkrečių institucijų ir pareigūnų, pamynusių humaniško elgesio normas.  Nelemta pedofilijos byla jau suskaldė Lietuvos visuomenę, įžiebė neapykantos ir nepasitikėjimo ugnį.  Esu įsitikinęs, kad pedofilijos bylos aplinkybės anksčiau ar vėliau bus ištirtos. Teisėsaugos lyderių bendruomenėje galimai egzistuojantys pedofilijos nusikaltimų dengėjai kada nors bus teisiami. Esu įsitikinęs, kad kokia paini ir beviltiška susiklostė dabartinė situacija, ją tikrai įmanoma spręsti civilizuotai, humaniškai, nenaudojant brutalios jėgos.

Pareigūnus, kurie dorovinius jausmus ir socialinę nuovoką praradusių teisėsaugos lyderių bus nukreipti vykdyti šią brutalią akciją, aš noriu paprašyti laikytis pačių aukščiausių moralės ir profesinės etikos standartų. Esu įsitikinęs, matydami nehumanišką ir necivilizuotą elgseną, akivaizdžiai amoralius veiksmus, piliečiai turi teisę tam taikiai pasipriešinti. Ir visai nesvarbu iš kokios aukštos instancijos tas amoralus įsakymas prievartai prieš vaiką išėjo.

Artimiausiomis dienomis Lietuva, jos piliečiai, pareigūnai ir politikai laikys dorovės egzaminą.  Kad blogis triumfuotų, pakanka, jog geri žmonės tiesiog nieko nedarytų.