Valstybės tarnautojai - visų problemų priežastis?

Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, gyventojų skaičius, 2001 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, nuo 3 mln. 484 tūkst., lyginant su šiais metais, Lietuvoje sumažėjo iki  3 mln.  8,8 tūkst. žmonių. Vadovaujantis tokia logika, reikėtų mažinti valstybės tarnautojų ir seimūnų skaičių, tačiau nė viena valdžioje esanti partija ar Vyriausybė nesuko sau dėl to galvos.

Dabartinė Vyriausybė entuziastingai sukūrė Saulėlydžio komisiją, kuri turėjo praretinti valstybės tarnautojų gretas. Paklausite: praretino? Sumažino? Panaikinta net dešimt apskričių  administracijų,  Kvalifikacijų tarnyba, bet karjeros valstybės tarnautojų nuo 2008 metų pabaigos iki šiol sumažėjo tik 2200, o politinio pasitikėjimo tarnautojų net padaugėjo 109. Šiuo metu Lietuvoje dirba 27 tūkst. 181 karjeros valstybės tarnautojas.

Valstybės tarnautojai skundžiasi, kad krūviai labai dideli, jie ypač padidėjo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kad senbuviams reikia dirbti ir save, ir už naujokus. Reikėtų įvertinti tą aplinkybę, jog į valstybės tarnybą priimami net ne specialistai, o neretai - tuo metu valdančios daugumos partijos nariai ar šių narių giminaičiai. Seniai dirbančių Europos institucijose lietuvių nuomone, daugelis šių  valstybės tarnautojų atstovaudami Lietuvai nuolat tyli, nes trūksta kompetencijos.

Lietuvos gyventojai nuolat piktinasi, kad didžiausia Lietuvos biudžeto dalis skiriama viešajam sektoriui, o Finansų ministerijos duomenimis, situacija visai kita, nes 2010 metais tik 3,5 proc. skirta valstybės tarnautojams centrinėje valdžioje bei savivaldybėse, o 2012 metams patvirtintame biudžete šios išlaidos siekia 3 procentus.

Jei paanalizuotume valstybės tarnautojo vidutinį bruto darbo užmokestį ir vidutinį bruto  darbo užmokestį šalies ūkyje, pamatytume, kad skirtumai ne tokie dideli. Darbo užmokestis skiriasi tik 128 Lt: 2011 m. trečią ketvirtį valstybės tarnautojo vidutinis bruto darbo užmokestis siekė 2244,8 Lt, o vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje siekė 2116 Lt.  

Iki krizės šių atlyginimų skirtumai buvo gerokai didesni. 2007 m. valstybės tarnautojo vidutinis bruto darbo užmokestis buvo 2906 Lt, o vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje siekė 1826 Lt. Krizė savaip pakoregavo atlyginimus ne tik privačiame, bet ir valstybės sektoriuose, nes pareiginės algos bazinis dydis valstybės tarnautojams 2008 m. pabaigoje sumažintas nuo 490 Lt iki 475Lt, o  nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. sumažėjo iki 450 Lt. Taip pat sumažinti priedai už kvalifikacijos klasę. Darbo užmokesčio mažėjimas sudarė nuo 36 iki 8 procentų.  

Be to, beveik visų savivaldybių bei valstybinių institucijų, išskyrus gal ministerijų darbuotojus, žmonės ėjo nemokamų „solidarumo“ atostogų, kurių suteikimo tvarka nereglamentuota jokiais Lietuvoje veikiančiais įstatymais. Tik įstaigose, kur veikia profesinės sąjungos, nemokamų atostogų suteikimo tvarka ir trukmė derinta su darbuotojų atstovais. Ten, kur jų nėra, valstybės tarnautojai, bijodami užsitraukti darbdavio rūstybę ar/ir netekti darbo, masiškai ėmė nemokamas atostogas, nors jų metu ne tik negaudavo lėšų pragyvenimui, bet ir susirgus nebuvo draudžiami socialiniu draudimu.  Peršasi išvada, kad mūsų žmonės kantrūs, nuolankūs, nesistengia apsiginti, nesistengia net išsireikalauti tokio darbo užmokesčio, koks priklausytų už atsakingą, sudėtingą darbą.  

Na, gal ne visi valstybės tarnautojai yra kalti, nes ministrų ir ministerijų darbuotojų atlyginimai bei kitų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skiriasi 10 ar net 20 kartų. Pavyzdžiui, krašto apsaugos ministrės atlyginimas siekia 10 tūkst. 083 Lt, o finansų bei susisiekimo ministrų - 9 tūkst. 503 litus.  

Nors kitose šalyse, kur pragyvenimo lygis aukštesnis, o darbdavio požiūris į darbuotoją bei jo darbą  geranoriškas, vadovų ir darbuotojų darbo užmokesčio skirtumas yra ne didesnis nei 3-4 kartus. Darbuotojų ir vadovų darbo užmokesčio skirtumas Lietuvoje - vienas didžiausių Europos Sąjungoje, gerokai lenkia net Baltijos šalių-sesių darbo užmokesčio skirtumus. Štai kur didžiausia Lietuvos problema: valstybinio bei privataus sektorių vadovų ir darbuotojų atlyginimai ženkliai skiriasi.

Sakysite, kad visus atlyginimus valstybiniame sektoriuje reglamentuoja įstatymai. Leiskite paklausti, kas tuos įstatymus rengia ir priima? Ar tik ne tie, kurie uždirbtais darbo vaisiais dalintis nenori, o ir aritmetinį dalybos veiksmą geriausiai įvaldę, tai - dalyba iš vieneto.

Autorė yra Lietuvos valstybės tarnautojų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė