Tariamas ar tikras valdžios bejėgiškumas

Ar ne taip galima pamanyti matant, kaip Palangos valdžia niekaip negali atsikratyti visą sezoną nelegaliai veikiančių olandiškų atrakcionų. Veltui vasaros sostinės meras siuntinėjo raštus įvairioms šalies institucijoms, prašydamas pagalbos sudrausminant suįžūlėjusią Lietuvoje registruotą olandiško kapitalo bendrovę „Leander LTU“. Visi tie kurorto vadovo raštai – lyg žirniai į sieną.

Pasirodo, nėra Lietuvoje tokios jėgos, kuri sustabdytų pačiame kurorto centre, prie J. Basanavičiaus gatvės ir Meilės alėjos sankryžos, sumontuotų karuselių ir sūpynių savininko Nyderlandų piliečio Petruso J. M. Leanderio biznį.

Net tokios, atrodytų, įtakingos institucijos kaip Valstybinė darbo ir Valstybinė mokesčių inspekcijos, kurių paprastai daug kas privengia (ką jau kalbėti apie paveldo ir aplinkos sargus), šioje įžūlioje savavaliavimo istorijoje atrodė bejėgės kaip vaikai.

Vieniems, pasirodo, trūksta įstatymų, kad galėtų sudrausminti savavaliautojus, kiti lyg karštą bulvę šią problemą mėtė kitoms institucijoms. Gal iš tiesų teisus neseniai Seimo nariu išrinktas klaipėdietis Naglis Puteikis: kai atrakcionų savininkai pinigus už savo paslaugas renka be jokios apskaitos, turint didelę sumą grynųjų, galima atidaryti bet  kokias duris ir susitvarkyti netgi komplikuočiausius reikalus. Anot vieno garsaus politiko, kas galėtų paneigti...

Sunku pasakyti, kiek laiko būtų tvyrojęs tas bejėgiškumas, jei ne vieną dieną įvykęs incidentas. Dėl gedimo vidiniame atrakcionų parko tinkle viename iš atrakcionų dingus elektrai, maždaug valandai liko žemyn galvomis kyboti devyni vaikai. Po šios pramogos jie atsidūrė ligoninėje. 

Dabar jau sujudo  daug kas, netgi premjeras, pažadėjęs, kad netrukus Žemės tarnyba nutrauks vieno žemės sklypo, ant kurio stovi Palangos savivaldybės leidimo neturintys tie nelemti olandų atrakcionai, nuomą. Ir įstatymų spragų, dėl kurių bandyta teisinti bejėgiškumą, staiga tarsi sumažėjo... O juk Palangos meras pagalbos šaukėsi nuo gegužės mėnesio. Tik niekas kažkodėl nenorėjo nei girdėti, nei matyti.

Gal tai „vienetinis netyčinis atvejis“, kaip dabar neretai po garsių skandalų teisinasi kai kurie mūsų ministrai ir kiti aukšti pareigūnai? Deja, ne. Tokių valdžios bejėgiškumo pavyzdžių galima pateikti tikrai ne vieną. Štai kad ir naktinė prekyba alkoholiu. Ji, kaip žinome, oficialiai uždrausta. Dabar didžiuosiuose prekybos centruose po dvidešimt antros valandos nenusipirksi net silpniausio alaus butelio.

Tačiau vadinamosiose kavinėse – nors krepšiais nešk. Ir ne tik alų, bet ir kur kas svaigesnius gėrimus. Kai kur net ištisą parą. Gal niekas nežino ir nemato, kad tos, dažnai varganuose kioskuose įsikūrusios kavinės, kuriose visa įranga – apmūsojusi mikrobangų krosnelė, užkalkėjęs arbatinukas ar kavinukas ir pora neišvaizdžių staliukų – tik priedanga gauti licenciją naktinei alkoholio prekybai. Kava tose kavinėse paprastai negeriama. Ne tas kontingentas.

Formaliai prikibti prie tokių girdyklų iš tiesų ne taip lengva. Jos paprastai turi visus reikiamus leidimus, apsimeta, kad yra kavinės. Tik kažkodėl niekam nekyla noro pasidomėti, kas ir kodėl išdavė tuos leidimus steigti tokias apgailėtinas kavines. Taip jas vadinti net liežuvis neapsiverčia, nes į dažną normaliam žmogui baisu net koją įkelti.

Dabar visa bėda verčiama politikams – spragos įstatymuose neleidžia likviduoti tų girdyklų. Kas be ko, tų spragų, seimūnų  tyčia ar netyčia paliktų, tikrai apstu. Tačiau ar kas nors iš tų valdininkų, lengva ranka dalijančių leidimus steigti tas girdyklas, matydami tas landas, kreipėsi, pavyzdžiui, į kurį nors parlamentarą, kad jis inicijuotų atitinkamas įstatymų pataisas?

Vargu. O kodėl? Gal kažkam  yra naudingesnė dabartinė garsiuosius nepo laikus Rusijoje primenanti situacija? Atsipeikėkime – jau dvidešimt pirmasis amžius, o ir mes daugiau kaip du dešimtmečius gyvename laisvi ir nepriklausomi, deklaruojame, kad esame demokratiška teisinė valstybė. Todėl laikas pradėti paisyti ir įstatymų, ir tvarkos, nedemonstruoti tariamo, žmones į neviltį neretai varančio bejėgiškumo, kuris kelia nepasitikėjimą valdžia, jos gebėjimais apginti žmonių interesus.