„Šėtono pramanai“ ir šventa ramybė

Blogiausia, kad panikai linkę pasiduoti ir inteligentais save laikantys žmonės. Sprendimą lėkti ar nelėkti (į parduotuvę, degalinę, prie bankomato – priklausomai nuo to, apie kurią opią sritį sklido gandas), lemia kelios aplinkybės. Gerai, jei kylant nerimui šalia atsiranda ramiai į gandus reaguojančių žmonių, profesionalių patarėjų ar sugebama laiku įjungti sveiką protą, išanalizuoti skirtingų šaltinių pateikiamą informaciją.

Nepamirškime: žodis „panika“ kilo iš senovės graikų kalbos. Graikų, turėjusių pagoniškąjį dievą Paną, atsakingą už piemenis ir jų bandas. Graikai manė, kad Pano pykčio paveiktos gyvulių bandos pakvaišta ir staiga metasi į vandenį arba kalnų prarają. Krikščionys Paną palygino su Šėtonu, net manoma, kad ir Šėtono atvaizdas nusižiūrėtas nuo pagoniškojo graikų dievo Pano atvaizdo. Juk šis turėjo ragus, o apatinė kūno dalis priminė ožio. Štai kodėl žmogų užvaldanti baimė, nesiorientavimas aplinkoje, nelogiškas elgesys vadinamas panika. Kuo sudėtingesnė situacija valstybėje, šeimoje, asmeniniame žmogaus gyvenime,  tuo lengviau sukelti paniką.

Lietuvoje kitaip. Čia mažai šilumos ir saulės, užtat didelės sąskaitos už šildymą. Čia dažnai lyja lietūs, o žmonėms jau ir ašaros išdžiūvo. Čia net anekdotas apie viršininką ir sekretorę („turiu dvi naujienas – gerą ir blogą“) paseno: nes naujienos dažniausiai būna tik blogos. Labai palanki terpė gandams ir jų sukeltai panikai, neretai peraugančiai į masinę.

Pirmas ryškus pastarojo meto gandas apie tai, kad Prezidentė užsimojo prieš lietuviškus bankus, paskelbtas nepasirašytame straipsnyje viename iš šalies dienraščių. Kaip vėliau paaiškėjo, problemos – ir realios – buvo susijusios tik su „Snoru“, tačiau savo elektroniniame pašte ankstyvą rytą radau dešimtis „google grupės“ narių žinučių, tarp kurių buvo ir tokių: „Ką darome? Vienykime visuomenines organizacijas ir gelbėkime lietuviškus bankus... nuo „nežinia kam“ tarnaujančios Prezidentės.“ Rami mano ir kelių kolegų laikysena atvėsino besikarščiuojančiuosius. O netrukus paaiškėjo ir reali situacija, kurioje prezidentūros ir kitų valstybės institucijų vaidmuo – toli gražu nėra neigiamas.

Kaip minėjau, kad gandas pasiektų tikslą – sukeltų paniką, grūdas turi kristi į „išpurentą dirvą“. Nenuostabu, kad „Snoro“ istorijos, neseniai sustabdyta „Latvijas Krajbanka“ veikla, nuolatinės diskusijos apie Europos bankų sektoriaus reguliavimą ir euro ateitį visuomenę įjautrina. Tad kai viename Latvijos socialinių tinklų ir interneto erdvėje pasklido gandai, kad „Swedbank“ nebedirba Estijoje, neįmanoma išgryninti pinigų Švedijoje, o Švedijos ir Estijos „Swedbank“ vadovybės areštuotos, Panas (o gal Šėtonas) ir vėl triumfavo. Latvijoje kilo panika, žmonės išsirikiavo prie „Swedbank“ bankomatų, o kai šie buvo ištuštinti, užgulė kitų bankų – SEB, „Nordea“, „Danske banka“, „GE Money“.

O „Swedbank“ dirbo įprastu grafiku, bankų Švedijoje ir Estijoje vadovybė nė pati nežinojo, kad jau „yra areštuota“. Maža to, gruodžio pradžioje reitingų agentūra „Standard & Poor’s“ padidino „Swedbank“ skolinimosi reitingus nuo A iki A+, bankui nustatyta stabili perspektyva. Tačiau neigti gandus ir net kreiptis į teisėsaugos bei valstybės saugumu besirūpinančias institucijas teko ne tik latvių ir Lietuvos bankininkams, bet ir valstybės vadovams. Kad gandai dėl galimų „Swedbank“ problemų neturi jokio pagrindo, po pasitarimo Vyriausybėje informavo ir finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

Geriausias ginklas prieš gandus, paniką ir klaidinančią informaciją – sveikas protas. Verta išsiugdyti įprotį išgirstą informaciją pasitikrinti keliuose skirtinguose šaltiniuose. Internetas – ne tik puiki priemonė gandui paskleisti, tačiau ir jį „neutralizuoti“. O ką daryti, jei baisu prarasti santaupas. Ir ar iš viso verta taupyti?

Daugiau nei dvidešimt metų finansų versle besisukantis, buvęs bankininkas ir Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Rimantas Busila pritaria, kad atsiradus laisvų pinigų, randasi ir galvos skausmas, kaip jų neprarasti ir net juos padauginti. „Nieko baisaus, jeigu nedidelė jų dalis bus laikoma „kojinėje“, nes noras pačiupinėti pinigus būdingas mums visiems. Tačiau reikia nepamiršti, kad šiuos pinigus valgo infliacija. Todėl logiška pabandyti juos įdarbinti. Protingiausia būtų paskirstyti, sudarant investicinį portfelį, kuriame būtų ir nekilnojamojo turto, ir perspektyvių įmonių akcijų, ir valstybių leidžiamų obligacijų (ne Graikijos). Kita vertus, ir patikimo banko depozitinėje sąskaitoje saugomos lėšos duoda tegu ir nedideles, bet garantuotas pajamas. Svarbiausia pamoka – nelaikyti visų kiaušinių vienoje pintinėje“, – tvirtina finansų žinovas.