Naujos mintys apie vaivorykštę

Apokaliptinės pranašystės, greičiausiai neišsipildys. Tačiau Europa ir galbūt visas pasaulis akivaizdžiai klimpsta į ekonominio sąstingio fazę. Bent jau tokia tikimybė šiuo metu yra pati didžiausia. Taigi Lietuvai reikia būti pasirengusiai atlaikyti dar vieną smūgį iš išorės. Po 2008-2009  metų krizės visą laiką augęs eksportas, nuo kurio esame labai priklausomi, traukiantis rinkoms, vėl ims mažėti. Sunkiau bus pasiskolinti ir pinigų.

Ką esant tokiai situacijai turi daryti racionali visuomenė? Be jokios abejonės – susitelkti ir pasiruošti labiausiai tikėtiniems raidos scenarijams, kokie nemalonūs jie būtų. 

Sąmoningai pabrėžiu: visuomenė, o kartu su ja ir valdžia. Jeigu naują krizės bangą pasitiksime su tokiu pačiu susiskaldymu ir nepasitikėjimu visų visais, Lietuvos laukia liūdni laikai. Prie ir taip valstybės tvarumui pavojingo kasmetinio 50 tūkstančių emigrantų srauto prisidės naujų nusivylėlių.

Taigi politikams reikia geresniems laikams atidėti  partines kovas ir ambicijas būti vieninteliais tautos gelbėtojais. Šį kartą jau nepadės atskirų asmenų ar grupių ryžtingi veiksmai, kad ir kaip juos vertintume. Pavienis ar grupinis ryžtingumas padėtį tik pablogins, o gal ir visiškai destabilizuos.

Deja, vyriausybė vėl daro grubias viešųjų ryšių klaidas tuo metu, kai bendravimas su visuomene tampa ypatingai svarbus. Žiniasklaidoje iš valdančiosios koalicijos lyderių pasipylė įvairiausių siūlymų, kaip blogėjančių prognozių akivaizdoje spręsti kitų metų biudžeto problemas. Ir čia jau ne taip svarbu, kas pirmas pasakė nesuderintą „miau“. Svarbu, kad visi atrodo vienodai kvailai.

O juk elgtis buvo galima kitaip. Neramios žinios iš Europos sklido gana seniai. Jau vasaros pabaigoje buvo akivaizdu, kad pavasarį pradėtas dėlioti kitų metų biudžetas yra per optimistinis. Todėl rengiant pirmąjį Seimui pristatytą projektą, lygiagrečiai reikėjo aptarti ir pesimistiškesnį jo variantą. Tokiu būdu žmonės nebūtų buvę gąsdinami, kol dar būta šviesesnių vilčių, ir kartu visuomenė būtų psichologiškai parengta priimti blogas naujienas.

Ir kas ypatingai svarbu - diskusiją apie susiveržimo būdus turėjo pradėti ne politikai. Apibrėžus blogojo scenarijaus skylę biudžete, reikėjo kreiptis į visuomenę ir geriausius ekspertus. Tai jie privalėjo sakyti savo nuomonę pirmiausia. Tik taip demokratinėse valstybėse priimami svarbiausi, visus liečiantys politiniai sprendimai.

Ne politikų darbas patiems tuščioje vietoje kažką išmąstyti. Protingi politikai tiktai įvertina ir, pasitarę su visuomene, atrenka geriausius tos srities žinovų siūlymus. Lietuvoje vis dar –priešingai. Valdžia mano esanti pati protingiausia visose srityse. Nes ji juk valdžia!

Taigi vedančioji politinė jėga staiga pateikia kokią idėją, o tada jau visi kiti ima ją taršyti ir tyčiotis. Net kai sprendimas yra teisingas, net kai jis galų gale vis dėlto priimamas, nuosėdos lieka ilgam. Kam tokia atvirkštinė eiga naudinga ir kodėl tai vyksta, suprasti labai sunku.

Bet grįžkime prie minčių apie vaivorykštę. Politikoje ji reiškia laikiną kelių konfrontuojančių jėgų sąjungą ir bendrą veikimą. Vaivorykštės koalicija paprastai sudaroma krizės metu. Tai kažkas panašaus į nacionalinį susitarimą – ypač jeigu tam pritaria nemenka dalis visuomenės.

Šios kadencijos metu jau kelis kartus buvo pasigirdę panašių siūlymų. Manau, kad dabar vienijantys sprendimai tampa aktualūs kaip niekada. Niekas nežino, ar artima realybė nepasirodys dar grėsmingesnė, nei prognozuoja tik nuogus skaičius matanti Finansų ministerija. Gal biudžeto skylė bus ne vieno milijardo? Ko imsimės tada, jei jau dabar susitarti taip sunku?

Akivaizdu, kad situacijai drastiškai blogėjant, dabartinė trapi valdančioji koalicija bus nepajėgi imtis ryžtingų veiksmų. Ypatingai nestabilus ir sunkiai prognozuojamas yra liberalų flangas. Dvi liberaliomis besivadinančios partijos balansuoja ties išnykimo riba,  todėl rinkimų metais įvairiomis priemonėmis stengsis atkreipti į save dėmesį. Be to, jų bandomos įgyvendinti kraštutinės, tik siauram turtingųjų sluoksniui palankios Laisvosios rinkos instituto idėjos socialiai jautrioje situacijoje pačios savaime tampa labai pavojingos.

Todėl Tėvynės sąjunga turi imtis iniciatyvos ir pradėti konsultacijas su kairėje esančiomis partijomis. Tai galbūt nesibaigs koalicijos performavimu. Gal jo ir nereikia. Bet kokia valdžios kaita gali pakenkti finansinių rinkų požiūriui į Lietuvą. Svarbiausia – užtikrinti stabilią paramą būtiniems sprendimams.

Pamatę, kad be jų galima apsieiti, liberalai nurims. Juk turėti didžiąją dalį lėšų kontroliuojančias ministerijas yra tokia vertybė, didesnės už kurią jie vargu ar pajėgūs rasti.

Opozicinėms partijoms atvirkščiai – veržtis į valdžią šiuo metu jiems visiškai nenaudinga. Nebent tiems, kurie per ateinančius rinkimus jau mažai ko tikisi. Šiuos būtų galima prijungti jau ir tiesiogiai. Žinoma įrodžius, kad bendri sprendimai bus tikrai naudingi visuomenei.

Ar opozicija norės „teptis rankas“ remdami kai kuriuos valdžios sprendimus? Sunku pasakyti. Tačiau aiškėja, kad krizė per metus nepasibaigs. Tad rimtai galvojantys apie būsimą valdžią, turi elgtis atsakingai jau dabar. Tik taip jie sudarys geresnes sąlygas ir sau patiems.

Taigi bendras interesas - akivaizdus. Vienokios ar kitokios formos susitarimai tiesiog būtini. Žinoma, jei ši politinė sistema dar turi pakankamai gyvybinės energijos ir proto.