Metas steigti Pažadų ministeriją

Ir skirtingai nuo Energetikos ministerijos, tokios Pažadų ministerijos steigimas tikrai nieko nekainuotų. Pakaktų vieno kabineto ir vieno valstybės tarnautojo.

Juk esame drąsi šalis. Ne veltui į šūkį „Lietuva – drąsi šalis“ ir į kitas įvaizdžio programas investavome 63 mln. Lt net žinodami, kad ateityje iš to negausime nė sudilusio skatiko.

Pensininkai girdėjo, kaip A.Kubilius ir finansų ministrė Ingrida Šimonytė žadėjo atkurti nurėžtas pensijas. Po pirmadienio pasitarimo pas Prezidentę Dalią Grybauskaitę pažadų dalijimo guru pensininkus vėl šokiravo pareiškęs: „Visų pensijų neatgausite. Tik pusę!“

Rugsėjį kalbėdamas apie antrą krizės bangą premjeras tikino, kad mes, Lietuva, pasirengėme tam apokaliptiniam ekonomikos sukrėtimui. Pasiruošėme netgi geriau nei kitos Baltijos šalys, nors dauguma ekonomistų ir finansų analitikų jau porą mėnesių šnekėjo, kad per Lietuvą seniai ritasi antra krizės banga. Ir tik praėjusios savaitės pradžioje premjeras ir finansų ministrė pagaliau praregėjo!

Finansų ministerija paskubomis sumažino 2012 m. BVP augimo prognozę nuo 4,8 proc. iki 2,5 proc., nes apskaičiavo, kad biudžeto pajamos mažės maždaug 1 mlrd. Lt.

„Snoro“ nacionalizavimas – dar viena priežastis steigti Pažadų ministeriją, nes juk iki nacionalizavimo, anot Lietuvos banko, visi komerciniai bankai veikė sėkmingai. Savo indėlius, atsiėmė visi, kam reikėjo atsiimti, įskaitant ir Seimo narius. Ir vėliau visi tie „kam reikėjo“ kiaulės akimis iš žydrųjų ekranų mums kartojo: „Aš nieko nežinojau apie padėtį „Snore“. O tiems, kam nereikėjo atsiimti, pasak I.Šimonytės, galėtų palaukti ir penkerius metus. Taip, miela ponia. Taip ir pasakysiu savo vaikams, kad jie penkerius metus ko nors atsisakytų „vardan tos Lietuvos“. Kad dėl tokios A.Kubiliaus Lietuvos apskritai atsisakytų ateities, nes to reikia Lietuvai, nes to reikia A.Kubiliui, nes to reikia Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai.

Bet grįžkime prie pažadų. Štai 2009 m. tarp Vyriausybės ir vadinamųjų partnerių pasirašytas Nacionalinis susitarimas būtų gana platus veiklos baras Pažadų ministerijai, nes ir anksčiau maniau, ir dabar esu visiškai įsitikinęs, kad tas „dokumentas“ buvo viena šlykščiausių A.Kubiliaus melagysčių ir nieko bendra su visuomenės gerove neturintis kelių lapų rinkinys. Įsiklausykite: „Siekti, kad 2011 m. Pasaulio banko vertinimu pagal verslo sąlygas („Doing Business“) Lietuva patektų tarp 15 geriausių valstybių ir taptų Baltijos šalių lydere.“ Taip buvo skelbiama susitarime.

Tuo metu buvome 28 vietoje, ir atspėkite, kurioje esame 2011-ųjų vertinimu? Pakilome į garbingą 27 vietą. Pagal verslo pradžios galimybes („Starting a Business“) 101 vietą iš 183 užimančią mūsų šalį Pasaulio bankas vertina blogiau nei Botsvaną, Mongoliją, Tadžikistaną, Uzbekistaną ar Albaniją. Lietuvoje verslą pradėti lygiai taip pat nežmoniškai sunku kaip Libane, Ganoje ar net Rusijoje ir bemaž dvigubai sunkiau nei Irane ar net kaimyninėje Latvijoje. Todėl premjero norėtųsi paklausti: „Mielas pone, kur tie Vyriausybės įvykdyti pažadai dėl lengvatų smulkiajam verslui skatinti, kai iš pastarojo lyg iš didžiausio parazito dvejus metus siurbėte „šešėlinį“ milijardą? Taip siurbėte, kad dešimtys tūkstančių žmonių cypdami išlėkė iš šios Marijos žemės.“ O kur dar visa puokštė kitų pažadų? Tad Pažadų ministerija reikalinga. Labai reikalinga.