Lietuvos tūkstantmetis

Pirmosiomis liepos dienomis Vilniuje vyksta Lietuvos vardo tūkstantmečio renginiai. Sostinė tikriausiai niekada nematė tiek renginių dalyvių ir aukštų svečių. Dainomis ir šokiais išreiškiame džiaugsmą, kad prieš tūkstantį metų tarsi iš nebūties išniro Lietuvos vardas. Šį vardą užrašėme ne mes, lietuviai, nes anuomet neturėjome savo rašto. Jis pirmą kartą visai atsitiktinai buvo paminėtas vokiečių kronikose, pažymint vietą, kur Katalikų Bažnyčios misionieriui šv. Brunonui buvo nukirsta galva.
Prieš tūkstantį metų Lietuvos valstybės dar nebuvo. Prie Baltijos jūros gyvenę kuršiai, prūsai, jotvingiai, skalviai, lietuviai ir kt. baltų gentys neturėjo savo rašto, mūrinių namų, garbino stabus ir buvo labai toli nuo civilizacijos. Tai mūsų priešistorė, apie kurią žinome labai mažai, tačiau branginame tokią, kokia buvo, – nei jos gėdijamės, nei ją idealizuojame. Kai kas bando kaltinti krikščionybę, išstūmusią priešistorinės Lietuvos kultūrą ir dievus. Panašiai galėtume kaltinti visus civilizacijos nešėjus, nes pažanga daug ką negrįžtamai palaidoja.
Mums, lietuviams, tai yra reikšminga data, nes nuo jos mūsų tauta pradeda naują gyvavimo tarpsnį. Šį pirmąjį, jau istorinį Lietuvos tūkstantmetį teisėtai galime vadinti krikščioniškuoju tūkstantmečiu, nes pagoniškoji pasaulėjauta traukėsi į užmarštį ir į jos vietą atėjo Europoje tvirtai įsišaknijusi krikščionybė.
Džiaugiantis Lietuvos vardo tūkstantmečiu negalima užmiršti svarbiausių jo akcentų. Šv. Brunono žygis į Lietuvą yra pirmasis, bet labai reikšmingas šio tūkstantmečio įvykis. Katalikų Bažnyčios misionierius vyko pas lietuvius ne su karine jėga, bet su meile ir noru pagonybės tamsoje gyvenantiems žmonėms paskelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją. Už tai jis sumokėjo gyvybės kainą ir dėl to yra mums dvigubai brangesnis. Tik gaila, kad švęsdami Lietuvos tūkstantmetį šiam šventajam ir kankiniui tiek mažai skyrėme dėmesio.
Pirmojo Lietuvos tūkstantmečio verpetuose visur pastebime krikščionybės ženklus ir negalime nematyti, kiek daug ji davė mūsų tautai. Su Mindaugo krikštu susikūrė Lietuvos valstybė. Jogaila ir Vytautas pakrikštijo Lietuvą ir drauge įtraukė ją į krikščioniškos Europos šeimą. Tuo kartu ir apsaugojo, kad niekas, prisidengdamas krikščionybe, nesikėsintų jėga užgrobti mūsų žemių ir turtų. Pirmąjį universitetą Lietuvoje įkūrė jėzuitai, ir iš jo sklidusi šviesa keitė Lietuvos veidą. Evangelijos nešama meilė, teisingumas, sąžiningumas, pagarba žmogui ir jo teisėms, visų žmonių lygybė ir kitos krikščioniškosios vertybės pamažu įsišaknijo ir tapo mūsų šalies žmonių gyvenimo pagrindu.
Per pirmąjį tūkstantmetį Lietuva išgyveno didelius išbandymus – karus, badmečius ir okupacijas. Kai caras siekė Lietuvą atversti į stačiatikybę, nugirdyti, surusinti ir padaryti tik Rusijos šiaurės vakarų kraštu, Bažnyčia buvo vienintelė jėga, sugebėjusi pasipriešinti šioms užmačioms. Argi galima užmiršti, ką Lietuvai nuveikė vyskupas M.Valančius ir jo talkininkai kunigai bei knygnešiai, iš Prūsijos gabenę lietuvišką žodį? Arba ką padarė daraktoriai ir katalikės motinos, iš draudžiamų knygų bei maldaknygių mokiusios vaikus skaityti lietuvišką raštą?
Nepriklausomą Lietuvą beveik iš pelenų prikėlė ir daugiausia kūrė taip pat Bažnyčios žmonės – Krupavičius, Maironis, Vaižgantas, Eretas, Šalkauskis, Dovydaitis ir kt. Jie visi puoselėjo ir palaikė mūsų tautos dvasią tuo metu, kai nuolat buvo mėginama Lietuvą nuvesti į Sovietų Rusijos glėbį.
Sovietinė okupacija atnešė Lietuvai nesuskaičiuojamų kančių ir praradimų. Kas priešinosi šiai brutaliai jėgai? Kariuomenė? Universitetai? Žurnalistai? Ne, nes viskas buvo sutraiškyta okupanto. Jam nepasisekė sunaikinti tik Bažnyčios, tik krikščioniškos dvasios. Partizanų eilėse daugiausia kovojo kaimo vyrai, nuo mažens auklėti Dievo ir Tėvynės meilėje. O kai jie buvo sunaikinti, prieš okupantus kovojo katalikiškojo pogrindžio žmonės – dvasininkai bei pasauliečiai ir skelbė pasauliui apie Lietuvoje vykdomus nusikaltimus.
Nušurmuliuos Lietuvos tūkstantmečio renginiai, ir išliks pavojus, kad mes taip ir būsime nesuvokę, kas tame tūkstantmetyje buvo reikšmingiausio ir iš ko turėtume semtis šviesos bei jėgų, kad antrasis tūkstantmetis mums būtų dar palaimingesnis.
Per dvidešimt atkurtos Nepriklausomybės metų lietuviai, nesilaikę šv. Brunono neštos Evangelijos, padarė tiek klaidų, kad dauguma žmonių šiandien sugeba tik dejuoti ir rodyti apatiją gyvybiniams tautos reikalams. O Bažnyčia ir šiandien nenuleidžia rankų ir dažniausiai tyliai, kaip raugas, bando formuoti lietuvio dvasią, kad duona ir pramogos jam netaptų siekiamybe, kad jis visada ir visur prisimintų Tėvynę bei jaustų pareigą gyventi ir dirbti jos gerovei.