Lietuviškos tikrovės pokeris

Taigi pažvelkime į du pastaruoju metu labiausiai visuomenę sudominusius bei sukrėtusius įvykius: Drąsiaus Kedžio istorijoje atsiradęs paslaptingasis policijos informatorius ir netikėtas „Snoro“ banko nacionalizavimas.

D.Kedžio istorija trunka ilgiau, tad nuo jos ir pradėkime. Pamenate publicistikos laidos „Abipus sienos“ rodytus siužetus, kai žiūrovams savaitė po savaitės primygtinai buvo teigiama, kad nebuvo jokių mergaitės tvirkintojų, o D.Kedį žudynėms išprovokavo jo sesuo teisėja Neringa Venckienė?

Konkuruojančio televizijos kanalo laidos „Akistata“, „Paskutinė instancija“, „Srovės“ savo ruožtu nupiešė visiškai priešingą vaizdą: Lietuvoje veikia įtakingas pedofi lų klanas, kuris daro viską, kad neišaiškėtų tikroji tiesa, o N.Venckienė ir jos amžiną atilsį brolis specialiai juodinami, mergaitei gresia vėl pakliūti į pedofi lų nagus.

Jei manysime, kad žiniasklaida nuoširdžiai ieško tikrosios tiesos, mums telieka padalyti save į dvi dalis kaip šizofrenijos varginamiems ligoniams. Ir kas gi daugiau belieka, kai ir vieni, ir kiti žurnalistai dievagojasi, kad būtent jie remiasi tikrais faktais ir jokių abejonių net negali būti!

Paaiškėjus, kad policijai apie D.Kedžio planus informaciją suteikė jo draugas, vėl pamatėme ir perskaitėme labai gražiai suguldytą istoriją: akivaizdu, kad žudynes surengė D.Kedys ir dar provokuojamas sesers. Bet su informatoriumi bendravę pareigūnai sako, kad šis tik abstrakčiai perspėjęs apie D.Kedžio planus. Negana to, pasirodė laidų, straipsnių, kuriuose teigiama, jog ir šiuo metu suimtas bei bendrininkavimu žudynėse įtariamas D.Kedžio draugas niekaip negalėjo dalyvauti nusikaltime, nes turėjo sunkių sveikatos problemų.

Gal bent „Snoro“ istorija mažiau paini? Anaiptol. Dienraštis „Lietuvos rytas“ ir netgi jo konkurentė „Respublika“ ne šiaip iškėlė versiją, o tiesiai šviesiai ir užtikrintai rėžė, kad valstybė, pataikaudama švedų kapitalo bankams, tiesiog atėmė verslą iš sąžiningų mūsų šalies bankininkų ir dar pakenkė Latvijos bankininkystei. Pamenate, sutarėme pasikliauti žiniasklaida, todėl turime tikėti ir šia tiesa. Bet kaip tada suprasti pranešimus, kad ir „Snore“, ir jo valdomame „Lat vijas Krajbanka“ banke kažkur pradingo 1,5 mlrd. Lt?

Kaip ir bandant suvokti D.Kedžio istoriją, telieka susirgti šizofrenija. Arba prisiminti puikaus rašytojo Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“. Jame ta pati istorija pasakojama keturių pasakotojų ir kiekvienas savaip, beje, dar ir priešingai nei kiti, nušviečia tuos pačius įvykius. Skaitytojas specialiai supainiojamas mistinio pokerio, kuriame daug blefavimo, ir jau nežinia, kur čia melas, o kur tiesa.

Apie daugialypę realybę, kai išsitrina ribos tarp sapnų, fantazijų, haliucinacijų ir tikrovės, mėgo rašyti ir daugiau šiuolaikinių rašytojų. Bet tai – literatūra, pramoga sielai ir protui. O čia juk mūsų šalies gyvenimas.

Gal ir teisūs rašytojai, fi losofai, sakydami, kad objektyvią tiesą dažniausiai sunku išaiškinti. Bet būtų daug mažiau spekuliacijų, jei savo darbą būtų gerai atlikusios, o ne sukėlusios dar daugiau painiavos dvi valdžios institucijos – policija ir Lietuvos bankas. Kažkodėl šioje faktų painiavoje neapleidžia įtarimas, kad policija tiesiog nesugebėjo kvalifi kuotai pasinaudoti tegul ir neišsamia informatoriaus suteikta žinia, o paskui bandė tai desperatiškai nuslėpti ir paskatino kurti įvairias versijas bei spekuliacijas.

Panašų scenarijų galima įžvelgti ir „Snoro“ istorijoje. Juk apie šį banką, kaip rizikingą ir abejotinos reputacijos banką, viešojoje erdvėje kalbėta ne kartą. Dar metų pradžioje Lietuvos bankas neigiamai įvertino „Snoro“ veiklą. Tad kodėl nieko nedaryta anksčiau?

Taip ir sudaromos visos sąlygos žaisti painų realybės pokerį, kai nežinia, kas blefuoja, kas kokias kortas turi ir kokiu tikslu jas panaudos. Tad ir žiniasklaidos nėra ko kaltinti: kai normaliai ir profesionaliai nedirba valstybės institucijos, telieka kažką aiškintis iš kelių gautų kortų nežinant, kas yra kitų kortų kaladėje.