Lenkija tęsia dviveidišką politiką

Kai įsigilini į praėjusio amžiaus Lenkijos istoriją, tai gali tik nustebti, kad tokių teiginių neišgirdome anksčiau, pavyzdžiui, jau 1991-aisiais, kai Lenkija svarstė atkurtos Lietuvos valstybės pripažinimo klausimą. Tada Lenkijos naciai dar nedrąsiai kėlė galvas, o prosovietiškai nusiteikę Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos delegatai lenkai daugiau žvalgėsi ne į Varšuvą, bet į Kremlių tikėdamiesi, kad Maskvai pavyks ir Vilniaus krašte sukurti kažką panašaus į Padnestrę. Nepavyko.

Pastarąjį dešimtmetį mes, lietuviai, buvome linkę užmerkti akis į netolimą istorinę praeitį, dėl kurios mūsų strateginiams NATO partneriams iš gėdos reikėtų raudonuoti. Taip jau atsitiko, kad dar tolimais 1994-aisiais pasirašydami sutartį su Lietuva lenkai gudragalviškai istorinių įvykių vertinimą pasiūlė perduoti „mokslininkams“, ir šis pasiūlymas buvo beveik įgyvendintas Prezidento Valdo Adamkaus valdymo laikais. Taip buvo į gilų stalčių įkištos ir 1993-iaisiais paskelbtos Lietuvos valstybinės komisijos Armijos krajovos veiklai tirti išvados apie tai, kad Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grąžinimo Lietuvai ir ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos.

Be to, užmirštas ir 1995 m. vasario 18 d. Vilniaus senamiestyje, Mažųjų bernardinų vienuolyno sienoje, rastas Armijos krajovos Vilniaus apygardos archyvas, kurio dokumentai liudijo, kad Armija krajova palaikė ryšius su naciais, buvo jų ginkluojama, sekė, plėšė ir žudė lietuvius, rengėsi okupuoti visą Lietuvą.

Kodėl dabar Lenkija vėl pradėjo draskyti pradėjusias gyti žaizdas? Priežasčių daug. Viena iš jų – asmeninis R.Sikorskio kerštas lietuviams, kurie sužlugdė jo tarptautinę karjerą. Prieš dvejus metus R.Sikorskis buvo laikomas vienu iš kandidatų tapti NATO generaliniu sekretoriumi, tačiau iš pradžių R.Sikorskį rėmę lietuviai pakeitė nuomonę ir parėmė Danijos kandidatą Andersą Fogtą Rasmuseną. Kalbama, kad dėl savo nesėkmės R.Sikorskis lietuviams iki šiol negali atleisti.

Tačiau atmeskime asmenines priežastis, net jeigu jos valdo šį politiką. Pažvelkime į prieškarinę Lenkiją. Mūsų kaimynai tiek daug kartų apgavo Prancūziją, kad šios šalies prezidentas Eduardas Deladjė 1939 m. pareiškė nesiųsiąs nė vieno Prancūzijos kareivio ginti Lenkijos. Ne mažiau Lenkijos politika buvo pasipiktinęs seras Vinstonas Čerčilis, savo knygoje apie Antrąjį pasaulinį karą Lenkiją pavadinęs gobšia Europos hiena. Tikėtina, kad V.Čerčilis turėjo galvoje karinio bendradarbiavimo sutarties tarp Didžiosios Britanijos ir Lenkijos slaptuosius protokolus. Lenkijos iniciatyva slaptuosiuose protokoluose buvo numatyta, kad abi šalys pasižada padėti viena kitai jeigu kuri nors Europos šalis karinėmis pajėgomis priešintųsi Lenkijai arba Didžiajai Britanijai. Taigi viena iš šių šalių pagal sutartį galėjo užpulti bet kurią kitą Europos valstybę, o kita sutarties narė turėjo pirmajai padėti. Lenkija savo interesus pareiškė tuo metu buvusiam laisvam miestui Dancigui (dabar Gdanskas) ir Lietuvai. Taigi Lenkija 1939 m. realiai ketino pulti Lietuvą, o šiuos planus sustabdė tik netikėtas Vokietijos puolimas. Prisiminkime ir 1938 m. aplinkybes – Vokietija užgrobia Klaipėdą, tuo pasinaudoja Lenkija ir paskelbia Lietuvai ultimatumą viešai atsisakyti Vilniaus ir viso Vilniaus krašto. Priešingu atveju Lenkija pagrasina pulti Kauną. Taigi 1938-aisiais Lenkija jau nemelavo Prancūzijai, kaip tai darė 1920-aisiais, kai tikino, kad Vilnių užgrobė maištą sukėlę lenkų generolai ir su jais Varšuva nieko negalinti padaryti. Be to, 1938-aisiais, kai Vokietija pareiškė pretenzijas į Austriją, Prancūzija paprašė Lenkijos paremti konflikto su Vokietija atveju. Tačiau Lenkija žengė žirgu – pareikalavo iš Prancūzijos pirmiausia paremti ją konfl ikte su Lietuva. Prancūzija sutriko, o tuo pasinaudojusi Vokietija be trukdžių prisijungė Austriją.

1938-ųjų rudenį Lenkija „sužibėjo“ dar kartą, kai Hitleris paskelbė planus užgrobti Čekoslovakijai priklausiusią Sudetų sritį. Priminsiu, kad Prancūzija, Čekoslovakija ir Lenkija buvo pasirašiusios gynybos sutartį, taigi agresijos atveju Prancūzija ir Lenkija lyg ir turėjo Vokietijai skelbti karą. Tačiau Lenkija atmetė Prancūzijos pasiūlymą ir dar ją įspėjo – jeigu Prancūzija Vokietijai paskelbtų karą, tai Lenkija agresore laikytų ne Vokietiją, bet Prancūziją. Neturkus Vokietija okupavo Sudetų kraštą, o gobši Europos hiena Lenkija tuo pat metu iš Čekoslovakijos atplėšė Tešino sritį. Čekoslovakija jau negalėjo priešintis ne tik Vokietijai, bet ir buvusiai savo sąjungininkei Lenkijai.