Kas kala pleištą tarp Lietuvos ir Lenkijos?

Antrą prasidėjusių mokslo metų dieną, kai kurių politikierių suorganizuota dalis Lietuvos lenkų mokinių patraukė ne į mokyklas, o buvo nugabenti prie prezidentūros rūmų protestuoti prieš naująjį Švietimo įstatymą. Kuo jis taip papiktino lenkų tautybės Lietuvos piliečius?

Pasirodo, tuo, kad nuo šių mokslo metų pradinėse ir pagrindinėse mokyklose tautinės mažumos stipriau bus mokomos lietuvių kalbos. Be to, visų Lietuvos mokyklų vienuoliktokai mokysis pagal tą pačią lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą. Lietuviškai bus dėstomos ir Lietuvos istorija, geografija ir pilietiškumo pagrindai. Visos kitos pamokos, kaip ir anksčiau, vyks gimtosiomis lenkų, rusų, baltarusių ir kitomis tautinių mažumų kalbomis, nebent tėvai ir vaikai pageidautų, kad kai kurie dalykai būtų dėstomi lietuviškai.

Šiais pakeitimais tiesiog artėjama prie Europos standartų – vidutiniškai Europoje tautinių mažumų mokyklose 60 proc. programų dėstoma tautinės mažumos kalba, o 40 proc. programų – valstybine kalba. Lenkiškose mokyklose iki šiol lenkiškai buvo dėstoma apie 90 proc. pamokų.

Be to, naujasis įstatymas yra analogiškas Lenkijoje jau daug metų galiojančioms nuostatoms – čia lietuviai laiko vienodą valstybinės lenkų kalbos egzaminą ir kai kurių dalykų mokosi lenkiškai.

Ar to nežinojo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, Lietuvos lenkų sąjungos politikai, savo tikslams pasiekti panaudoję šlykščiausią būdą – prisidengę savotišku vaikų skydu įtraukė į šias insinuacijas nepilnamečius mokinius, užuot leidę jiems ramiai mokytis, suorganizavę jų tariamą streiką?

Dauguma prie prezidentūros suvežtų moksleivių buvo nekalbūs, paklausti, kodėl atvyko į protesto akciją, sakė atvažiavę aplankyti Vilniaus... Matyt, jiems buvo gėda prisipažinti, kas ir kodėl juos čia atgabeno. Tik šio mintingo organizatoriams buvo ne gėda. Jie rėžė ugningas pasipiktinimo kalbas, į šuns dienas dėjo šalies valdžią, kvietė „pasisakyti“ į S.Daukanto aikštę suvežtus vaikus ir jų tėvus. Tokie neadekvatūs kai kurių Lietuvos lenkų politikų veiksmai tik gilina nesantaiką tarp mūsų valstybėje gyvenančių įvairių tautybių žmonių.

Vėliau viena šios akcijos organizatorių, Lietuvos lenkų sąjunga, „kilniaširdiškai“ pareiškė , kad pirmomis naujų mokslo metų dienomis lenkų mokyklose vykęs vadinamasis streikas sulaukė atgarsio, todėl reikia jį bent laikinai nutraukti ir laukti reakcijos. Ir sulaukė. Jau tą patį penktadienį Lenkijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad paskaičius naująjį Švietimo įstatymą sunku atsispirti įspūdžiui, kad Lietuvos lenkai asimiliuojami prieš jų valią. O po poros dieną Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas susiruošė skubiai vykti į Lietuvą ir gelbėti neva skriaudžiamos ir asimiliuojamos lenkų tautinės mažumos.

Ką visa tai rodo? O tai, kad Lietuvos lenkų ir Lenkijos valdžios veiksmai tikriausiai buvo suderinti iš anksto. Jūs čia suvežę vaikus iš lenkiškų mokyklų patriukšmaukite, o mes parodysime savo susirūpinimą, paspausime Lietuvos valdžią.

Ar ne taip viskas atrodo žvelgiant į šį atseit „neplanuotą“ Lenkijos premjero vizitą, anot mūsų politologų, peržengusį bet kokias diplomatijos ribas? Vilniuje jis dalyvavo lenkų kalba laikytose šv. Mišiose bažnyčioje ir netgi pasakė kalbą. Ne taip dažnai kitų valstybių vyriausybių vadovai rėžia kalbas tautinių mažumų atstovams bažnyčiose. Akivaizdu, kad Lenkijos premjeras Vilniuje jautėsi kaip namuose.

Tiesa, atvykęs į mūsų šalį jis ragino nepolitizuoti tautinių mažumų švietimo klausimo. Tik ar tas kvietimas buvo nuoširdus? Ir kas iš tiesų politizuoja tą iš esmės rutininį Švietimo įstatymo klausimą? Ar ne kai kurie savo tikslų turintys, Varšuvos remiami, Lietuvoje gyvenantys ir veikiantys lenkų kilmės politikai su Valdemaru Tomaševskiu priešakyje?

Anksčiau, anot žinomo politologo Kęstučio Girnius, tik užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis vadovavo savotiškam kryžiaus karui prieš Lietuvą. Ši premjero D.Tusko kelionė sudaro įspūdį, kad ir Lenkijos vyriausybė daugiau ar mažiau tam pritaria. Duok Dieve, kad tai būtų tik apžvalgininko klaida, o Lenkijos premjero žodžiai, jog valstybinę kalbą mokėti vis dėlto reikia, būtų nuoširdūs, o ne reveransas šalies visuomenei. Tuomet tikrai nereikėtų kurti bendrų darbo grupių ir aiškintis tai, kas Lietuvoje seniai visiems aišku.