Kai valstybė pradeda ir laimi

Geriausiai veikianti valstybė yra Suomija (paskutinė: 177 vieta). Šalia – kitos Skandinavijos šalys ir Šveicarija (174),Naujoji Zelandija (172), Airija (171). Šis indeksas dar kartą įrodo ir vieną įsidėmėtiną dalyką. Nėra svarbu, ar valstybė turi plačią įtakos zoną, kaip skandinaviškoje sistemoje, ar yra daugiau apribota ir liberali. Svarbu, kaip ji veikia: efektyviai ir skaidriai, ar suveltai ir priešiškai savo žmonėms.

Gerą Lietuvos vertinimą (28 nuo galo),  matyt, lėmė formalūs kriterijai, o žmonių savijauta liko nuošaly. Mat pagal subjektyvų požiūrį į pačius save, tai yra pagal vadinamąjį Laimės indeksą mes esame 86 vietoje. Nors tarptautiniai ekspertai šiais metais pagal gyvenimo kokybę –vadinamąjį Gerovės indeksą Lietuvai skyrė 40 vietą. Ir čia, beje, jau aplenkėme Portugaliją.

Tad kodėl į savo valstybę mes žiūrime taip pesimistiškai? Ar tai tik psichologinė problema, ar kažkas daugiau? Gal teisus Vytautas Radžvilas, dabartinę Lietuvą pavadinęs „neįvykusia valstybe“?

Tenka pripažinti, kad pesimistinis vertinimas turi daug argumentų. Daugelis žmonių mąsto ir jaučia panašiai: „mes ne to tikėjomės“. Tai reiškia: „Mes tikėjomės daug geresnio valstybės funkcionavimo“. Taigi: „Visų pakraipų buvusi ir esama valdžia dirba blogai“.

Imkime du didžiausius pastarojo laiko skandalus: Kauno pedofilijos bylą ir „Snoro“ žlugimą. Pirmoji istorija jau kelerius metus rodo įvairiausių institucijų neįgalumą. Čia valstybė susimovė absoliučiai. Netgi esant tokiam didžiuliam visuomenės dėmesiui ir ažiotažui, įvairių lygių valdžia atrodė tarsi paralyžuota. Galbūt jau greitai sužinosime kodėl? Juk ledai lyg ir pajudėjo? Atsiranda vilčių, kad teisėsaugą apraizgęs aštuonkojis bus išvilktas į dienos šviesą. Atrodo, to siekia ir naujieji policijos bei prokuratūros vadovai.

O ką mums pasakoja nykštuko trumpomis kojomis, kuris bandė pabėgti su dideliu pinigų maišu, istorija?

„Snoro“ bankas turbūt ner nuo pat savo įkūrimo buvo probleminis. Gerai ir tvarkingai veikiančioje valstybėje jis net nebūtų galėjęs taip išbujoti ir tapti penktuoju šalyje. Šiais metais jis bandė tapti net trečiuoju banku pagal dydį, dar kartą pasiūlęs registruoti naują neaiškios kilmės ir dar neaiškesnio tvarumo pinigų emisiją. Tačiau, mūsų visų laimei, šį kartą valstybė pasirodė jau visai kitaip. Ji ėmė elgtis kaip įprasta civilizuotuose Vakaruose, o ne klanų valdomoje Eurazijoje.

KGB aplinkoje brendęs ir turtėjęs Rusijos pilietis Vladimiras Antonovas tik išplerusiose posovietinėse valstybėse galėjo drąsiai sukti savo neskaidrų verslą. Bandydamas skverbtis į Vakarus, jis patyrė fiasko. Didžioji Britanija neleido įsteigti banko filialo, Švedija neregistruoja net ir bankrutuojančios „Saab“ bendrovės akcijų pardavimo Olandijos bendrovei, kol joje dalyvauja V. Antonovas.

Beje, ir šioje srityje mūsų valstybė ginti save realiai pradėjo tik šių metų balandį, Lietuvos banko vadovu paskyrus Vitą Vasiliauską. Šį pusmetį nebuvo registruojama ir nešvarių pinigų emisija. Iki tol niekas net nedavė pakankamai aiškaus ženklo žmonėms, kad „Snoro“ bankas yra labai rizikingas.

Juk dar 2007 metais Generalinės prokuratūros pavedimu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimo perkant banko „Snoras“ akcijų. Byloje liudytoju apklaustas ir banko valdybos pirmininkas Raimondas Baranauskas. Tačiau tyrimas užstrigo dėl Rusijos kaltės – šios šalies teisėsaugininkai neatsakė į Lietuvos teisinės pagalbos prašymus. Pritrūkus duomenų, ikiteisminis tyrimas 2011 metų pradžioje buvo nutrauktas.

Maža to. Nors įstatymas formaliai ir draudžia bankams valdyti žiniasklaidos priemones, valstybė 2009 metais neužkirto kelio „Snorui“ realiai tapti stambiausiu įtakingo „Lietuvos ryto“ akcininku. Tai leido sėkmingai kurti respektabilaus ir patikimo banko įvaizdį. Visuomenė ir toliau buvo vedžiojama už nosies. Savo sąskaitas, ne be tam tikro spaudimo, o gal ir korupcijos elementų, į „Snorą“ perkėlė nemažai valstybės institucijų ir savivaldos įmonių. Čia užstrigo dalis ES finansuojamų projektų, pensininkų ir studijų paskolų pinigų.

Bankas net ir dabar įžūliai vadinamas lietuvišku, nors jį beveik vienvaldiškai kontroliavo 68,1 proc. akcijų turėjęs Antonovas, savo tėvynėje Rusijoje taip pat įsivėlęs į didžiules aferas. Ar iki šiol tai niekam nebuvo žinoma?

Kodėl Vertybinių popierių komisija iki pat šių dienų leido bankui platinti rizikingas obligacijas ir jokie ekspertai neįspėjo, kaip tai pavojinga? Beje, „Snoras“ buvo vienintelis (!) šalyje naujo produkto – indėlių sertifikatų platintojas, kurių spėjo išleisti net už tris šimtus milijonų litų. Kodėl „nepriklausomi“ auditoriai iš „Ernst and Young“ šių metų kovo 10 dieną pateikė teigiamą banko veiklos vertinimą, nors dar sausį Lietuvos Bankas – tiesa, per daug neafišuodamas – nusprendė taikyti “Snorui“ tam tikrus veiksmų laisvės apribojimus?

Taigi visokiausių „kodėl“ ir šioje istorijoje kyla daugybė. Tačiau akivaizdu viena: praėjusią savaitę valstybė pagaliau ėmė veikti. Tiek Kauno pedofilijos, tiek „Snoro“ byloje.

Galime teigti, kad banko aferoje tarpinė pergalė jau pasiekta. Nepabijojusi nacionalizavimo, valstybė įrodė, kad NORĖDAMA ji gali veikti efektyviai. Lietuvos žmonių pinigų gelbėjimo operacija buvo atlikta tiesiog pavyzdingai. Tai reiškia – su mažiausiais nuostoliais. Visoje bankų sistemoje panikos pavyko išvengti, nors kai kas ir bandė ją sukelti.

Taigi išvada: net ir tokioje makalynėje pasiekti pergalę nėra neįmanoma. Jai reikia visai nedaug. Tik aiškiai suvokti bendrą interesą, atsispirti grupuočių įtakai ir veikti koordinuotai.

Jei šios pastangos vyraus ir toliau, žmonės supras, kad valstybė ima veikti jų pusėje. O tokia valstybe jau galima pasitikėti ir net pasididžiuoti. Rytoj šiek tiek labiau nei vakar.