Garliavos mergaitės istorija pateks į vadovėlius

Iš šiuo metu Lietuvoje gyvenančių daugiau nei 1,7 mln. moterų garsiausios ir įtakingiausios – Prezidentė ir Garliavos mergaitė. Prezidentė nenusileidžia iš populiarumo reitingų viršūnių, o vadinamoji pedofilijos istorija užkariavo pirmuosius spaudos bei interneto puslapius ir geriausią TV programų laiką. Populiarumo taškų Prezidentei prideda ir domėjimasis Garliavos istorija bei palankumas D.Kedžio dukters globėjai Neringai Venckienei.

Reikia mitų ir didvyrių

Kai prieš 1,5 metų blizgantis amerikiečių žurnalas „Glamour“ Daliai Grybauskaitei įteikė „Metų moters“ apdovanojimą, šis kilnus aktas buvo palydėtas giliaminčiais žodžiais: „Moterų lyderių gausėja, ir ačiū Dievui! Juk moterys keičia istoriją ne tik pusei pasaulio gyventojų moterų, bet ir mums visiems.“

Niekas nenustebs, jei po daugelio metų kuris nors istorijos vadovėlis paminės dabar tik Lietuvoje žinomą Garliavos mergaitę: „Mažoji didvyrė pasiaukojo, kad pakeistų atsilikusio, neteisinio, pedofilų užvaldyto Europos užkampio istoriją.“ Šalims, ypač keičiantis santvarkoms ar bręstant revoliucijoms, reikia savo mitų ir didvyrių. Sovietų imperija išgalvojo Pavliką Morozovą, kuris, būdamas trylikos metų, neva įdavė su „banditais“ bendradarbiavusį tėvą NKVD ir buvo nužudytas piktų giminaičių. Pavelas iš tiesų egzistavo, tačiau jo istorija buvo mitas, sukurtas kad vėlesnių kartų jaunimas atmintų, kaip reikia aukotis dėl tėvynės ar idėjos. Per karą jaunuoliai, jei neturėdavo priešo proveržį galinčio sustabdyti ginklo, čiupdavo sprogmenis į rankas – ir po tanku. Dėl tėvynės ir būsimų kartų ateities.

Garliavos mergaitei nereikėjo išduoti tėvo ar kautis su įsibrovėliais, jei neskaičiuosime antstolės, policininkų, apsaugininkų ir biologinės motinos, kovo 23-iąją pamėginusių išsivesti ją iš laikinosios globėjos namų, tačiau gavusių rimtą atkirtį, kuris aidu nusirito per visus televizijos kanalus ir internetą. „Pedofile tu, šlykštyne, melage!“ – motinai šaukė mergaitė. Tiksliau, Laimai – taip vadinama mergaitę pagimdžiusi dama. Tą pačią dieną mergaitė prie tvoros laukusius žmones raminusi, kad jie nesijaudintų – ji apsigins. Tai išplatinta per visuomenės informavimo priemones. Jei Lietuva seniai neturėjo tautinių didvyrių, turės. Visuomenei pristatoma guvi, drąsi, tvirtai žinanti, ko nori (!), tai yra kad nenori gyventi su motina, mergaitė.

Kas vaiko sieloje?

Nors Venckų namai, logiškai mąstant, turėtų būti prifarširuoti vaizdo ir garso įrašymo technikos (N.Venckienės vyras – buvęs policijos operatyvininkas, išmanantis šias subtilybes), niekas nei per TV, nei Youtube.com  nematė mergaitės verkiančios, nusiminusios ar apimtos depresijos. Net tėvo filmuotuose vaizdeliuose pasakodama apie patirtą prievartą mergaitė neatrodė sutrikusi.

Galima manyti, kad informacija visuomenei pateikiama kryptingai formuojant visuomenės nuomonę apie pagaliau laimingą vaikystę ir nereikalingą motiną bei senelius iš jos pusės. Vaikas nebeturi tėvo, niekam negali ištarti žodžio „mama“. Mergaitė niekada ir neturėjo šeimos, nes į namus parsivedęs tada dar nepilnametę jos motiną D.Kedys neketino jos vesti. O jei tikėsime L.Stankūnaite, mergaitė prarado teisę į vyresnį broliuką ar sesutę: juk pirmą nėštumą Laima turėjusi nutraukti. (Ką pasakytų už tvirtą, tradicinę lietuvišką šeimą pasisakantys konservatoriai?)

O žiniasklaida ir toliau informuoja apie šio mažo žmogaus didelius pasiekimus: nors mokytoja apsilanko tik porą valandų per savaitę, mergaitė puikiai mokosi. Ji drąsi ir artistiška: žmonėms matant lipa į improvizuotą sceną, esančią prie globėjos namų, pagroti fleita. Taigi šalis netrukus turės scenos, minios, žiūrovų, politikų, dvasininkų ir filmavimo kamerų nesivaržančią (tėtis prie jų pripratino beveik nuo kūdikystės) lyderę. O žiniasklaida ir toliau fiksuoja jau augantį ir vis daugiau suprantantį vaiką, kurio nuo viešumo nebeapsaugos uždengtos akys ar išblukintas veido kontūras.

Su teta ar su motina?

Kiek Lietuvos mergaitei kainuoja ir dar kainuos nepaprastas vaidmuo? Patyčios Lietuvos mokyklose tapo nevaldomos, o žiauriausi yra vaikai. Būtent ši karta nepripažįsta autoritetų, menkai atsako už savo veiksmus ir negali objektyviai įvertinti Garliavos mergaitės situacijos. Antai buvusio uostamiesčio „autoriteto“ Sigito Gaidjurgio žmona Rasa kadaise, pareigūnams sulaikius vyrą, man guodėsi: „Žinoma, kenčiu... Vaikai yra žiaurūs. Daug žiauresni už suaugusiuosius. 12-metis Sigitas kartais grįžta iš mokyklos iškoneveiktas dėl to, kas rašoma apie jo tėvą.“ Kai vaikai susipykdavo, Sigitui jaunesniajam skriedavo kaltinimai vien todėl, kad jis yra savo tėvo sūnus.

Sunku patikėti, kad mergaitė, kuri neturi į ką kreiptis žodžiais „tėte“ ir „mama“, niekada negyveno tradicinėje (kaip ją supranta konservatoriai ir Bažnyčia) šeimoje, ir kuri visai šaliai matant internete demonstravo, kur, kaip, ką su ja darė pedofilai, nesulauks patyčių. Paauglystėje pirmoji meilė atrodys svarbiau už tėtę, mamą, tetas, močiutes ir visą pasaulį. Tai metas, kurio pirmieji įspūdžiai lydi visą gyvenimą. Kas išdrįs pamilti, „kabinti“ visos Lietuvos mergaitę? Ar tokios poros nebadys pirštais bendramoksliai, ar nemes konkurentės į akis žodžių apie anksti įgytą lytinę patirtį – juk matė internete ir per TV. Seksualinį išnaudojimą patyrusių nepasiturinčių ar asocialių šeimų vaikai vieniši nelieka. Tik jų partneriai dažniausiai būna ne iš aukštuomenės. Seksualinio išnaudojimo aukos dažnai arba visai neprisileidžia priešingos lyties atstovų, arba ilgėdamosi dėmesio gali pulti į glėbį netinkamiems partneriams. Ar socialinę gerovę Kaune susikūrusios Kedžių ir Venckų šeimos ryžtųsi dėl mergaitės pakeisti gyvenamąją vietą, savo ir vaiko tapatybę, emigruoti? Greičiau priešingai: politinės kai kurių giminaičių ir jų pasekėjų bei prisiplakėlių ambicijos – Drąsos kelio partijos įkūrimas – leidžia prognozuoti, kad herojų gyvenimas bus dar labiau viešas nei iki šiol.

Ne geriau būtų Lietuvos mergaitei ir pas Laimutę Stankūnaitę. Ryšys su motina nutrūkęs, niekur nedirbanti ir policijos saugoma gimdytoja vargu ar turės lėšų emigruoti, pasikeisti savo ir dukters tapatybę, nes ypač svarbios liudytojos statusas (kai valstybės lėšomis gali būti pakeisti asmens tapatybės duomenys, gyvenamoji vieta ir suteikta pagalba įsikurti bet kurioje šalyje) L.Stankūnaitei nepriklauso.

Tai ar ši istorija, į kurią kaip plaštakės sulėkė populiarumo trokštantys politikai, visuomenininkai, viskuo nusivylę, teisingumo ištroškę žmonės, verta bent vienos nekalto vaiko ašaros ir jo gyvenimo po didinamuoju stiklu?

Tvirkino ar netvirkino?

Ar galėjo pedofilijos skandalo auka būti primokyta kalbėti netiesą?

Į šį klausimą atsakys teisėsauga. O aš tik pateiksiu pavyzdį, kaip bėgant laikui keitėsi mažylės parodymai. Pirmosiose tėvo sukurto „filmo“ versijose mergaitė pasakojo apie didelius „sysalus“, kuriuos dėdės tampė, garsiai šaukė, išsiliedavo „kremas“, kuriuo dėdės ją tepliojo. Tačiau teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, kurio kopiją redakcija gavo, rašoma: atlikus ambulatorinę kompleksinę pirminę ekspertizę, matyti, kad mažosios ankstesni pasakojimai skambėjo kitaip. Ji pasakojo apie dėdės „sysalą“, iš kurio bėgo raudonas „kremas“ (parodė į raudoną spalvą). Ji skubėdavo ekspertams pasakyti dalykus, kurių šie dar nė nespėdavo paklausti. „Mama meluoja“, „Ūsas labai negeras, nes jis tampo mano „sysalą“ ir rėkia“, „Duokit, aš jums jį nupiešiu“ – tai frazės, kurias mergaitė ekspertizės metu skubėjo ištarti neprašoma. Paklausta, kodėl kalba apie įtariamąjį, kai jos niekas neklausia, atsakydavo: „Taip sau.“ Įdomu tai, kad pirmųjų ekspertizių metu mažylė kalbėjo tik apie A.Ūsą ir apie tai, kad šis ją laižęs, o vėliau mažylės pasakojimuose prisidėjo daugiau herojų (teisėjas) ir daugiau prievartos detalių. O neseniai globėjos pakviesti antstoliai užfiksavo faktines aplinkybes, tai yra įrašė mergaitės pasakojimą, kur ji po kelerių metų prisiminė ir iki tol negirdėtų, dar kraupesnių, detalių.