Dilema: mokslas ar grioviai?

Tai vadinama verslo psichologija. Taip pat ji žinoma kaip mokslas apie sielą, tiriantis emocijas, protą, elgseną ir sąmonę. Kitaip tariant, žinios ir strategijos kaip užgrobti žmogaus sielą, nukreipti sąmonę, pajungti protą ir, paveikiant emocijas, valdyti elgseną.

Mama kalė į galvą: „ baik mokslus (kuo aukštesnius) arba eisi kasti griovių“.  Ji buvo taip išmokyta ir nesigilino į vaiko sielą, nors ji yra vieno geriausių Lietuvos vaikų darželių kūrėja ir vadovė. Ji įpiršo netikrą dilemą: mokslas arba grioviai. „Tu su mumis arba prieš mus“ – kurią pusę renkiesi?

 Dilema yra tikra tik privalomosios programos rėmuose, tačiau, juk veikti mūsų margame pasaulyje yra ką ir be privalomųjų programų (naudingų keletui biznierių, naikinančių šią planetą).

Pasirinkęs „socialiai kilmingesnį“ variantą (magistro laipsnį), per labai trumpą laiką sužinojau, kad privalomoji mokslo bei esama socialinės santvarkos programa – tai vienpusės krypties eismas, vedantis į aklaviete. Rugsėjo pirmą dieną aukštosiose mokyklose buvo virš 200.000 sielų, kurios, apimtos iliuzijos taip pat šią dilemą išsprendė kaip ir aš, tik tą aklavietę jos pajus greičiau nei per dekadą. Kai bus pripažintos kokiu nors laipsniu (bakalauro, magistro, gal daktaro), išeis į gatvę ir susidurs su realybe, kad to laipsnio jau niekam nebereikia...

Šis išbandymas mums siunčiamas mūsų pačių naudai. Kad ir kaip atrodytų, jog tai velnio  darbas, - vis tiek tai dovana.  Ją  turime išsipakuoti, suprasti, išanalizuoti ir panaudoti savo aukštesniąjam tikslui, savo tikrąjam uždaviniui spręsti.

Vydūnas mąstė, rašė, kalbėjo ir veikė Tautos uždavinio kryptimi [ Mūsų uždavinys  (1910, 224 psl., II leidimas 1921) ir Tautos gyvata  (1920, 152 psl.)],

Todėl nematau reikalo jo perrašinėti, galiu pridurti tik savo suvokimą apie mūsų tautos (ir kitų tautų) išsaugojimo svarbą.

Sveikata  – tai pirmas laiptelis, kurį reikia kiekvienam besąlygiškai pasiekti. Atgauti sveikatą, kurią sugriovė alkoholio, cigarečių ir farmacijos kooperatyvai. Jie įteisino nuodus ir narkotikus. Man labai keista, kodėl močiutės darže išaugintos kanapės negali rūkyti, o chemijos prigrūstą cigaretę traukti leidžiama ir tai yra normalu.

Beje, mano akimis nusikaltėlis ne tas, kuris veža kontrobandą, bet tas, kuris įteisino nuodus. Mūsų sąmonę ir emocijas jie veikia taip: „tu nenormalus, negali gerti?“ Mes norime būti „normalūs“, socialūs, bet nė vienas asocialus žmogus niekada neplanavo tapti toks, tačiau jo siela pa(r)sidavė. Jie pasiūlė dilemą: „prie chebros  arba ne?“. O tuos, kur ne „prie chebros“,  pavadino keistuoliais, naivuoliais, sveikuoliais ir kitokiais nenormaliais. Vėl programos ribose.

Kai sveikas protas, sveikas kūnas, sveika, skaidri siela, nepriklausoma nuo įvairių nuodų (įtampų taip pat), žmogus, atitraukęs savo dėmesį, sąmonę nuo jo energiją siurbiančių veiklų, gali pagaliau pradėti gilintis į save, savo pašaukimą, būtį ir gyvenimo išmintį bei prasmę.

Tikroji dilema : būti nuspėjamai programuojamam, valdomam ir priklausomam ar būti sąmoningam, sveikam ir pradėti valdyti pačiam save? Drąsa veikti tai, kas yra svarbu,  tuomet ir taps gyvenimo tikslu, o visa, kas nereikalinga, savaime atkris.

Svarbu atpažinti velnią – priešą, kurį pažinęs gali išmokti valdyti. Nugalėtas jis bus tuomet kai ne tik nesinaudosi jo teikiamais „malonumais“, tačiau nekreipsi į jį jokio dėmesio. Juk didžiausia bausmė yra absoliutus ignoravimas.

Išmintis  – antras laiptelis. Kai esam visiškai sveiki, blaivi ir laisvi, mum norisi gyventi išmintingai. Išmintis yra iš kartos į kartą perduodama patirtis.

Klausiu savęs ir tavęs: kiek išminties pasiėmėm iš savo protėvių ir kiek kartų savo senolių mes žinome? Nedaug, tiesa? Bent jau dauguma mūsų, kurie buvome programuojami, ėmėme tai, ką davė „sistema“, o iš protėvių nebereikėjo nieko.

Atėjo metas susirinkti viską, ką tik įmanoma dar susirinkti, atkurti ir diegti mūsų tautos kultūroje. Kalbama, jog dar prieš prievarta užkrautą krikščionybę, mūsų protėviai gyveno vedinėje (indoarijų) kultūroje, kurią išsaugojo kai kurios Indijos respublikos tautos.

 Aš tikiu, kad ir mūsų piliakalniuose yra suslėpti išminties raštai ir žinios, kurios mums padės pažinti save kaip tautą. Tik  kol kas „valstybė“ saugo juos ir neleidžia tyrinėti. Kas ten žino, gal dar ne laikas atskleisti mums tiesos. Gyvenimas pagal išmintį, pasinaudojant tikromis žiniomis (ne propoganda) yra įmanomas, ir šiandiena pažįstu ne vieną šeimą, kurios tą kultūrą gaivina ir puoselėja. Mieste labai sunku nepasiduoti visuotinai programai, tačiau šios, brandesnės sielos sugeba išsilaikyti ir dar stiprinti šią kultūrą savo mini bendruomenėse. 

Tikroji dilema : renkamės klysti, kentėti, sirgti, vargti, neišmanyti ar vis dėl to geriau gyventi išmintingai? Pasirinkę gyventi išmintingai, atsijungsime nuo programos, kuri mus naikina. Be abejo, kad mums svarbu tas žinias įsisavinti ir perduoti savo anūkams, kurių šeimose greičiausiai atgimsime mes, ir vėl turėsime tęsti savęs ir meilės pažinimo kelionę.

Dvasingumas. Žemės ūkio veiklos (laisvų) žmonių dvasingumas negali būti lyginamas su miesto gyventojo (praktiškai vergo) dvasingumu. Tai nepalyginami dalykai: Žemdirbys su dirva ištisus metus gyvena simbiozėje, o miestietis išsiurbią kraują (naftą), ją panaudodamas, atveža ir užkasa savo neįrančias buitines, dažniausiai likusias nuo blizgučių įpakavimo atliekas.

Nenukreipdamas jūsų dėmesio į šiukšles, savo  komentarą pabaigsiu didžiojo mąstytojo Vydūno dienoraščio ištrauka apie mus visus, žmones.

„ Aš esu Dievo kūdikis, Dievo pasireiškimas… ir kiekvieną akimirką liejasi jo gyvybė, meilė, išmintis ir galybė į mane ir per mane. Aš esu neatskiriamas nuo Dievo ir jo įstatymų valdomas. Esu dvasia: tobula, šventa, darni. Niekas negali man pakenkti, susargdinti ar įbauginti, nes dvasia yra Dievas, o Dievas negali sirgti, ar ko bijoti. Per šį kūną dabar reiškiasi mano tikrasis aš… Ir viskas turi man sektis !!!

Nėra blogio. Materijoje nėra tikrenybės, gyvybės nei išminties. Skausmas, ligos, senatvė ir mirtis negali manęs įveikti, nes jie nėra tikri. Visame pasaulyje nėra nieko, ko aš turėčiau baimintis, nes tas, kurs manyje, yra didesnis už tą, kurs Pasaulyje yra.”