Dievo Gailestingumo metai baigėsi

Baigėsi Dievo Gailestingumo metai. Žmonėms, visas viltis sudėjusiems tik į medžiaginę gerovę, praėję metai atnešė kartaus nusivylimo. Į Lietuvą iš Europos Sąjungos atbangavę ekonominiai sunkumai nušlavė viltis, kad ateinantieji bus lengvesni, o „Snoro“ bankas palaidojo daugelio žmonių pinigus. Tik pensininkų akyse tapo šviesiau sužinojus, kad nuo kitų metų pradžios bus atkurtos jų pensijos.

Tačiau Dievo Gailestingumo metais Lietuvoje matėme ne tik materia linių bėdų, bet ir nemažai viltingų reiškinių. Gailestingojo Jėzaus paveikslai iš Vilniaus atkeliavo į visų vyskupijų katedras, o iš ten pasklido po parapijas. Tikintieji meldėsi, adoravo Eucharistiją ir mokėsi, kad „žmogus gyvas ne vien duona“. Jie mokėsi būti Dievo meilės ir gailestingumo liudytojais savo aplinkoje.

Dievo Gailestingumo metais didelis mūsų jaunimo būrys vyko į Pasaulines jaunimo dienas Madride, kur su jaunimu iš viso pasaulio galėjo išgyventi jaunatvišką džiaugsmą matydami, kiek daug yra šviesaus ir Dievą tikinčio jaunimo. Mūsų jaunimas susitiko su Šventuoju Tėvu, klausėsi jo žodžių ir su milijonine jaunimo minia adoravo Eucharistiją, paskui keliavo namo pasiryždami nešti Evangelijos šviesą Lietuvoje.

Mes, kauniečiai, atsidėkodami Dievo Gailestingumo apaštalui palaimintajam Jonui Pauliui II, jo beatifi kacijos proga pastatėme paminklą, kad šis primintų ne tik popiežiaus apsilankymą mūsų šalyje, bet ir jo dėmesį bei meilę Lietuvai, kai dar buvome pavergti. Dievo Gailestingumo metais svarbiausia buvo krikščioniška šeima. Mes, tikintieji, labiau už kitus suvokiame, kad gera krikščioniška šeima yra didelė Dievo dovana kiekvienam vaikui. Apsupti tėvų meilės vaikai šeimoje gauna tikėjimo pagrindus, sužino, jog, be savo gerųjų tėvų, dar turi ir dangaus Tėvą. Šeimoje vaikai gali išgyventi ne tik tėvų, bet ir Dievo artumo džiaugsmą. Deja, kai kurie žmonės, gal stokodami geros šeimos patirties, vis bando suabejoti šeimos institutu. Net dviejose ekumeninėse konferencijose drauge su mūsų broliais stačiatikiais ir evangelikais liuteronais kalbėjome, kaip reikia branginti ir ginti šeimą. Tikrai galime pasidžiaugti, kad, gindami šeimą, nesame vieniši: būdami krikščionys kalbame vienu balsu.

Praėjusiais metais sąmoningi Lietuvos žmonės bandė užtvenkti alkoholio upę, kurioje skęsta daug mūsų tautiečių. Net keli šimtai visuomeninių organizacijų mėgino pasiekti, kad būtų apribota alkoholio reklama, tačiau laikinai laimėjo alkoholio pramonės pinigai. Liko alkoholio reklama, liko degalinės, kurios dar ilgai galės prekiauti alkoholiu. Lietuvai tai didelė žala. Kokius Seimo narius išsirenkame, tokius įstatymus jie ir priima. Tačiau tai, kad vis daugiau visuomeninių organizacijų įsitraukia į blaivios Lietuvos kūrimą, jau yra laimėjimas.

Paskutinės Vakarienės menėje Jėzus, nuplovęs mokiniams kojas, sakė: „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 14–15). Bažnyčiai priklausantys žmonės visais amžiais prisimena šį Kristaus raginimą tarnauti, tačiau jis tapo ypač girdimas po Vatikano II Susirinkimo. Visose vyskupijose atsirado nuolat tarnaujančių diakonų luomas.

Praėjusiais Dievo Gailestingumo metais ir mes Kauno arkivyskupijoje žengėme pirmuosius žingsnius nuolatinius diakonus įvedant į Bažnyčios tarnystę. Viliamės, kad Dievas laimins šiuos žingsnius. Praėję metai ekonomiškai buvo sunkūs, tačiau dvasiškai tikrai praturtėjome ir su viltimi žengiame į naujuosius metus. Jie bus palaimingi, jeigu dėmesį sutelksime ne vien į medžiaginę gerovę, o ieškosime ir to, kas žmogų daro žmogumi.