Didžiausio įstatymo tarnas

 1955-ieji, kai kun. J.Steponavičius Panevėžio katedroje buvo konsekruotas vyskupu, buvo sušvelnėjusios priespaudos metai. Neseniai buvo miręs tironas Stalinas, kuris be pasigailėjimo siuntė vyskupus ir kunigus į gulagą, o kai kuriuos, kaip antai vysk. Vincentą Borisevičių, tiesiog sunaikino. Mes, tada Kauno kunigų seminarijos klierikai, turėjome laimės dalyvauti šios konsekracijos iškilmėje ir pasidžiaugti, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia turės jau tris vyskupus.

 Tačiau džiaugsmas buvo trumpas. Nikita Chruščiovas, tapęs faktiniu Sovietų Sąjungos vadovu, vėl leido milijonus nekaltų žmonių sunaikinusiai KGB kovoti su vadinamaisiais liaudies priešais. Jais buvo laikomi ir visi aktyvūs Bažnyčios žmonės, visų pirma vyskupai ir kunigai. Vėl pradėta verbuoti klierikus ir kunigus dirbti okupacinės valdžios kolaborantais ir siųsti į gulagą. Savo pareigas atliekantys kunigai buvo įpareigoti griežtai laikytis išleistų instrukcijų, kurios draudė katechizuoti vaikus, leisti jiems patarnauti per Mišias, adoruoti prie altoriaus mergaitėms, draudė lankyti savo parapijiečius, kviesti kaimynus kunigus į atlaidus, organizuoti kunigų rekolekcijas, leisti be valdžios sutikimo kunigams atlikti pareigas, draudė vyskupams atsisakyti šventinti kunigais net visiškai netinkamus kandidatus. Vyskupas Teofi lius Matulionis buvo ištremtas iš Kaišiadorių vyskupijos į Šeduvą, vyskupas Vincentas Sladkevičius – į Nemunėlio Radviliškį, o J.Steponavičiui įsakyta išleisti nurodymą kunigams, kad jie turi laikytis sovietinės valdžios nurodymų.

Vysk. J.Steponavičius žinojo, kuo būtų rizikavęs, nepaklausydamas ultimatyvaus reikalavimo. Žinojo, bet pasielgė taip, kaip reikalavo vyskupo tikėjimas ir ganytojo sąžinė. Jis atsisakė pašalinti vaikus nuo altoriaus, uždrausti vaikų ir jaunuolių katechizaciją ir laikytis kitų įsakymų, kurie buvo skirti Bažnyčiai griauti. Dėl šios priežasties 1961 m. jis buvo nutremtas į Žagarę ir čionai išbuvo, kol pradėjo byrėti sovietinė imperija, – iki 1988 m. pabaigos.

Per ilgus tremties metus vysk. Julijonas drauge su Nemunėlio Rad viliškio tremtyje esančiu vysk. V.Sladkevičiumi buvo nenugalėtos Bažnyčios ir nenugalėtos Lietuvos simboliai ir vėliavos. Anuomet šios vėliavos buvo labai reikalingos. Kai iškildavo koks nors svarbesnis reikalas ar klausimas, mes, kunigai, nevažiuodavome į savo kurijas, bet vykdavome į Žagarę ar Nemunėlio Radviliškį, nes žinojome, kad ten išgirsime tiesų atsakymą, gausime reikalingą pritarimą ir būsime padrąsinti.

Tačiau tremtis liko tremtimi, ir ji buvo sunki dalia suvokiant, kad negali būti su ganomaisiais ir turi būti nebyliu liudininku, kai vilkai drasko kaimenės avis. Tremtis buvo meilės kaina.

Todėl su didele pagarba ir pasididžiavimu prisimename šį tvirtą Lietuvos vyskupą, išdrįsusį sovietinei valdžiai pasakyti „ne“ – netarnauti griaunant Bažnyčią. Vyskupas Bažnyčią gali tik statyti.

Šiandien būtų per maža tik prisiminti arkivyskupą Julijoną ir nesusimąstyti, ar esame pasirengę mokėti meilės kainą, didelę kainą. Tiesa, tremtimi niekas negrasina. Tačiau laikytis meilės įstatymo visuomet kainuoja. Kai daugelis vagia, sukčiauja ir dėl visko kaltina kitus, laikytis teisingumo ir nepasiduoti kaltinimų isterijai – tai meilės kaina. Kai net Konstitucinis Teismas iškreipia šeimos ir santuokos santykį ir atveria kelius teisinei homoseksualų partnerystei, ginti santuokinę šeimą ir būti niekinamam yra meilės kaina. Kai daugelis dievu paverčia seksą, krepšinį ir alų, nesilenkti bet kokiems stabams ir aiškiai stovėti Kristaus pusėje yra meilės kaina. Kai alkoholio gamintojų rankos pasiekia net vaikus ir paauglius, bandyti gelbėti Lietuvą nuo alkoholizmo rizikuojant būti suniekintam – tai taip pat yra meilės kaina.