Demokratijos baimė

Tai – apribota demokratija. Joje reikia laikytis tam tikrų iš anksto sutartų taisyklių. Bet tos taisyklės neturi prieštarauti paprastų žmonių valdžios idėjai.

Deja, paprastų žmonių valdžios idėja šiuo metu patiria rimtą krizę. Ekonomikos krizė kaip tik ir kilo dėl tam tikro demokratijos iškrypimo. Pamažu galios svertai vėl ėmė telktis labai nedidelės mažumos rankose, o ta mažuma neparodė reikiamos išminties dosniau dalytis su dauguma.

Nors problema galbūt ne vien čia. Globaliu mastu formuojasi vartotojų visuomenė, kuri yra per daug vaikiška, kad galėtų atsakingai užsikrauti sau sprendimų naštą. Kol prekių gausa lengvai pasiekiama, visi džiaugiasi gyvenimu. Kai ekonomika ima stoti ir gėrybių ragas išsenka, kyla įniršis. Ir štai pasaulis vėl stovi galimo masių maišto akivaizdoje.

Likimo ironija: demokratija tapo ypač pavojinga toje pačioje Graikijoje. Prieš keletą dienų atrodė, kad Europa (graikiškas žodis) jau ima galutinai byrėti. Ir tai todėl, kad premjeras nusprendė atiduoti lemtingo sprendimo galią visai tautai. Žinia apie skelbiamą referendumą dėl Graikijos gelbėjimo plano sukrėtė pasaulio finansų rinkas, o Europos galingieji taip supyko, kad referendumas buvo tuoj pat atšauktas.

Visa tai dar kartą ir akivaizdžiausiu būdu išryškino rimtą paradoksą: demokratija gali sugriauti Europos Sąjungą (ES). Kodėl?

Gal kalti nelabai demokratiški pamatai? Gal ES - tai tik elito projektas? Juk neigiami referendumai dėl Konstitucijos Europai jau apsunkino tolesnę integraciją, nors jų rezultatai ir buvo politikų gudriai apeiti.

Manau, šiuo metu turėtume matyti abiejų gana atitrūkusių pusių problemą. Politinis Europos elitas, virsdamas vis labiau biurokratiniu, o ne atstovaujamuoju, įprato nebekreipti dėmesio į žmonių nuomonę. Briuselis tampa formaliosios demokratijos, tai yra demokratijos be realaus turinio, lopšiu.

Antra vertus, ir paprastas „gerovės visuomenės“ žmogus vis labiau eina Friedricho Nietzsches nubrėžtu „paskutiniojo žmogaus“, lėkšto „žmogaus be krūtinės“ keliu. Tai tas pats Jose Ortega y Gasseto aprašytas masės žmogus. Atiduok į jo rankas valdžią, ir bėdos neišvengsi.

Toli gražu ne vien graikai tokie. Vokiečiai referendume taip pat pasisakytų, kad Graikijos remti nereikia, nors tai suduotų skaudų smūgį pačiai Vokietijai...

Žinoma, graikai lengvabūdiškumo ir laikinai visiems naudingos netvarkos srityje akivaizdžiai pirmauja. Du milijonai neegzistuojančių pensininkų, kuriems esą buvo skirta 3 milijardai eurų, 10 milijonų gyventojų šalyje atrodo įspūdingai. Kaip ir nelegalūs Graikijos turčių 200 milijardų eurų, laikomų Šveicarijos bankuose. Juk dabar aistros verda „tik“ dėl 100 milijardų eurų paskolos nurašymo.

Taigi Europai būtinas bent jau psichologinis sukrėtimas. Kaip atkurti gyvybingą demokratiją? Atrodo, 1968 metų maišto pamokos vėl buvo pamirštos. Gerovė nuramino revoliucionierius, tačiau pasirodė, kad ji nebus amžina.

Slėgė ir neatsikratytas beprasmybės jausmas. Todėl antroji maišto banga kyla ir iš tam tikro egzistencinio nuobodulio. Kalbama net apie „revoliuciją iš neturėjimo ką veikti“.

Europai kunkuliuojant, Lietuva patirs nuostolių dėl žlungančio eksporto, tačiau greičiausiai liks rami. Aktyviausieji emigruoja, kur gyvenimas geresnis, o revoliucionieriai - kur įdomesnis. Likusieji susirūpinę išlikimu.

Tačiau masių maišto baimė stiprins įvairių atspalvių „valstybininkų“ įtaką. Juk jų įsitikinimas dėl demokratijos pavojingumo tarsi vis labiau pasitvirtina. Todėl Lietuvai gresia atkrytis į euroazijinį valdomos demokratijos glėbį. Iš pradžių tai gali būti tik neoficialus politinis modelis, kuris po to ims traukti į Rytus visą valstybę.  

Tad ką daryti? Vaistus jau buvo išradęs tas pats Aristotelis. Jis aiškino, kad teisingai demokratijai maža vien gerų taisyklių. Kiekviena santvarka, norėdama išlikti, privalo ugdyti savo piliečius. Ugdyti pagal tas politines vertybes ir pagal tą santvarką, kurią išlaikyti, tobulinti arba sukurti norima.

Jeigu mes siekiame tikros ir teisingos demokratijos, turime ugdyti ne masės žmogų, o demokratijos aristokratą. Tą kuris mąsto savo galva, tačiau galvoja ne vien apie save. Ir ne todėl, kad jis yra pamišęs altruistas, o todėl, kad supranta: savo gerovę jis gali kurti tik atsižvelgdamas į kitus. Nes kitaip viskas subyrės. Anksčiau ar vėliau. 

Šitas švietimosi kelias yra vienintelis išsigelbėjimas Lietuvai. Kaip ir visam demokratiniam pasauliui.

Ar jis gali išgelbėti dabartinės formos Europos Sąjungą? Tai jau atskiras klausimas.