Bukumo, korupcijos ir neišmanymo piramidė

Tačiau daugelio iš mūsų mąstymas pasikeičia, kai matome, jog per kiauras kaip rėtis sienas kiekvieną minutę iš mūsų namų iškeliauja šiluma, kuriai pagaminti naudojamas toks pat brangus skystis arba dujos. Tokiais atvejais daugelis kažkodėl svarsto, ar apsimoka renovuoti namus: šiltinti sienas, stogus, pamatus, pakeisti ir izoliuoti vamzdynus, rūsių perdengimus, keisti langus, įdiegti individualią apskaitą ir atlikti kitus atnaujinimo darbus. Keistos abejonės, nors kasmet pinigų šildymui atidedame vis daugiau ir daugiau, be to, ir kiekvieną mėnesį gauname gal neretai ir įtarimų keliantį pranešimą apie suvartotą energiją. Tačiau net jeigu tie pranešimai nebūtų įtartini, vis tiek turėtume galvoti, kaip gyventi ekonomiškiau.

Elementaru – kuo daugiau per langus ir sienas išleidžiame šilumos, tuo daugiau sumokame už kurą, tuo daugiau uždirba tarpininkai, kuro gamintojai, perdirbėjai ir, galiausiai, užsiimantys naftos ir gamtinių dujų gavyba ir pardavimu – „Gazprom“ ir kitos Rusijos kompanijos. Ši piramidė tiesiog gyvybiškai suinteresuota mūsų, paprastų gyventojų, galutinio produkto vartotojų, abejingumu. Šiuos teiginius galiu patvirtinti pavyzdžiu iš realaus gyvenimo.

Štai praėjusių metų gruodį Kaune už prieš keturis dešimtmečius pastatyto nerenovuoto ir vėjų košiamo trijų kambarių buto daugiaaukščiame pastate šildymą teko mokėti apie 400 Lt, atnaujintame name už tokio pat buto šildymą reikėjo mokėti perpus mažiau, o naujos statybos vadinamojo taupiojo namo savininkai už tokio pat buto šildymą temokėjo 80 Lt. Skirtumas akivaizdus.

Kaip tai pasiekiama? Naujos statybos namo kvadratinio metro šildymui sunaudojama apie 8 kW, senos statybos renovuoto namo – du kartus daugiau, o senos statybos nerenovuotas namas – net keturis kartus daugiau šilumos energijos. Taigi šie duomenys idealiai atitinka paminėtas išlaidas.
   

Kiek reikėtų išlaidų namui renovuoti? Kiekvienam butui, žinoma, priklausomai nuo jo ploto, renovavimo darbai kainuotų 20–40 tūkst. Lt. Paminėjus šią sumą atsiras abejojančių, ar verta tiek pinigų skirti prieš 30–40 metų ir dar anksčiau statytam namui, esą atnaujinimui paimtos paskolos gyventojai nespėtų grąžinti iki namo tarnavimo pabaigos.

Matyt, tokie vertintojai geriau išmano reikalus už pedantiškuosius vokiečius, kurie renovavo savo valstybės rytinės dalies pastatus. Gal Rytų Vokietijoje namai ir buvo statomi kokybiškiau, tačiau akivaizdu, kad ir sovietų laikais statyti daugiaaukščiai Lietuvoje tikrai dar negreitai bus griaunami. Štai prieš trejus metus statybų specialistai atliko išsamius daugiaaukščių namų tyrimus Latvijoje ir padarė išvadą, kad tinkamai prižiūrint ir atnaujinant, šiuose namuose galima gyventi 100–150 metų, nors statant jų tarnavimo laikas buvo numatytas iki 70 metų.
   

Apmaudu, kad ir šį kartą turime mokytis iš mūsų šiaurinių kaimynų estų. Šioje šalyje daugiabučių renovacija įgavo pagreitį, nes atlikti tyrimai parodė, jog ji naudinga tiek gyventojams, tiek valstybei. Tiesa, ir Estijoje pradėjus renovavimo darbus netrūko skeptikų. Tačiau visuomenės nuomonė kardinaliai pasikeitė, kai atnaujintų namų savininkai energijos sąnaudas sumažino perpus, o iš sutaupytų lėšų galėjo grąžinti paimtas paskolas. Taigi iš esmės išlaidos nepasikeitė, tačiau gyvenama šiltesniuose ir gražesniuose namuose, o per 15–20 metų grąžinus paskolą gerokai sumažės išlaidos už šilumos energiją. Jau dabar girdžiu skeptikų priekaištus – aš tiek negyvensiu apskritai arba pakeisiu gyvenamąją vietą. Gerai, pakeisk. Tokiu atveju likusią paskolos dalį grąžins naujasis buto savininkas.
   

Prieš ketverius metus namų renovavimo naudingumo valstybės lėšomis idėją pateikė ekonomistas Raimondas Kuodis. Tačiau Vyriausybė net nenagrinėjo ekonomisto skaičiavimų. Tokiais atvejais sakoma, jog savo krašte pranašu būti sunku. Vyriausybė pramerkė akis tik praėjusių metų pabaigoje, kai Lietuvoje lankėsi Europos Komisijos klimato komisarė Koni Hedegard ir Vyriausybei primygtinai siūlė iš naujo apgalvoti sistemą, kuria nesėkmingai buvo bandoma renovuoti daugiaaukščius namus. Vyriausybės nariai apstulbo, kai komisarė iš esmės pakartojo R.Kuodžio idėją.

Gal ir teisus yra šis ekonomistas, spėliojantis, kad blogi valdžios sprendimai turi dvi galimas priežastis – bukumą arba korupciją.