Aukso karštligė

Dar nežinia, kaip iš tiesų bus su tuo auksu. Žmonės mąsto įvairiai. Viena mūsų apklausa parodė, kad dalis tautiečių įsitikinę, jog auksas vis dėlto bus mūsų, kita, lygiai tokia pati, – kad iš viso liksime be medalių. Kaip bus iš tiesų, pamatysim. Su kiekviena diena artėjantis Europos krepšinio čempionatas vis labiau užvaldo Lietuvą.

Liepos 6 dieną Kaune prasidėjo žygis „Varom už Lietuvą“. Oranžinis krepšinio kamuolys jau aplankė 102 miestus ir miestelius, įveikė daugiau nei 2100 kilometrų. Apkeliavęs visą šalį, prieš pat Europos vyrų krepšinio čempionatą kamuolys bus įteiktas Lietuvos rinktinės vyrams kaip tautos pažadas – už Lietuvą žaidžia trys milijonai. Į šią akciją įsijungė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pirmadienį ji sutiko kamuolio varymo estafetės „Varom už Lietuvą“ dalyvius. Šalies vadovė S.Daukanto aikštėje priėmė kamuolį iš Vilniaus universiteto studentų ir vėliau perdavė jį jauniesiems Vilniaus krepšininkams. Krepšinį Prezidentė įvardijo kaip pasitikėjimo ir vienybės šventę.

Iš tiesų, kažin ar šiuo metu kas nors gali labiau suvienyti tautą negu krepšinis (žinoma, tik ne „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ tarpusavio rungtynės). Labiau suvienytų nebent naujas „Baltijos kelias“, kurio sukaktį šiomis dienomis minime. Tačiau ir jį dabar organizuoti būtų sunku, nes tam nėra būtinumo. Savo kelią jau seniai pasirinkome, tik reikėtų užtaisyti atsivėrusias gilias jo duobes.

Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas, buvęs ilgametis Kauno „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Vladas Garastas, daug davęs šalies krepšiniui, praėjusią savaitę nedrąsiai užsiminė, kad geriausia dovana jo artėjančiam aštuoniasdešimtmečiui būtų Europos čempionų medaliai, įteikti Lietuvos komandai.

Suprantama šalies krepšinio federacijos vadovo svajonė matyti savo valstybės nacionalinę ekipą ant nugalėtojų pakylos. Krepšiniui jis atidavė kone visą savo gyvenimą. Kas gali labiau išgarsinti Lietuvą, jei ne aukso medaliai Europos čempionate? Juk pusiau juokais, pusiau rimtai krepšinį vadiname antrąja religija. Net ir nauji rūmai, kaip prieškaryje Kauno sporto halė, pastatyti tokiam triumfui. Ar jis pasikartos?

Gali, bet yra toks „mažmožis“ – reikia parklupdyti visus varžovus. Tačiau būtent šis darbas ir bus sunkiausias. Lietuvos nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Kemzūra neslepia, kad problemų komandai netrūksta. Didžiausias jo galvos skausmas – gynyba. Pasiruošimo čempionatui planus jaukia ir žaidėjų traumos. Visai neseniai treneris suko galvą, kaip iš nemažo būrio pretendentų atrinkti geriausią dvyliktuką, o dabar svarstoma, kaip apskritai jį surinkti, jei ir toliau žaidėjus taip persekios traumos. O

Lietuva vis vien apsėsta aukso karštligės. Sukasi visi, kas tik gali, kaip kas išmano ir sugeba. Lažybų organizatoriai, pasitelkę uždegančią reklamą, savotiškai ragina ir krepšininkus, ir lošėjus siekti tik pergalių ir statyti tik už auksą Lietuvai. Žinoma, ne vien iš patriotizmo... Kavinių ir aludžių savininkai masiškai perka naujus televizorius – tik ateikit, gerkit, užkandžiaukit ir žiūrėkit.

Net seniausios pasaulyje profesijos atstovės sujudo – atvažiuos šitiek turtingų žmonių, kaip tuo nepasinaudosi. Policija irgi rikiuoja savo pajėgas, grasindama griežtai bausti ir tokias paslaugų teikėjas, ir jomis besinaudojančius vyrus. Krepšinio čempionato metu dirbs sustiprintos policijos pajėgos, planuojama stiprinti viešbučių, stoties prieigų priežiūrą.

Žodžiu, dabar visi turi savų rūpesčių. Juk tokia aukso karštligė, kuri krečia beveik visus tris milijonus Lietuvos gyventojų, nors ir ne visus vienodai, būna ne kasmet.