Atstokite nuo žurnalistų!

Apie Z.Zamčikienės neobjektyvumą negali būti nė kalbos. Inspektorė išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų. Kodėl R.Juknevičienė dabar nerėkia visa gerkle nuo Napoleono kalno? Galbūt jai gėda, o gal tiesiog užsispyrimas neleidžia pripažinti savo pačios klaidų, kitaip juk būtų atsiprašiusi. Galiausiai, kiek teko pasidomėti, ministrė kone dėl kiekvienos kritiškos strėlės neriasi iš kailio ir kaltina žiniasklaidą. Tad ir stebėtis, matyt, nevertėtų.

Kodėl prisiminiau šią istoriją? Todėl, kad pastaruoju metu viešojoje erdvėje lyg iš gausybės rago pilamos pamazgos ant žurnalistų. Girdi, šitie šliužai šantažu, reketu ar kitomis priemonėmis vaikosi vien pinigų. Jie neturi nei sąžinės, nei padorumo, pamynę bet kokius žurnalistinės etikos principus, todėl, girdi, išvis jų nereikia ir visuomenei būtų kur kas geriau, jei tokios žurnalistikos Lietuvoje neliktų.

Atsiranda ir dar didesnių demagogų, siūlančių lentomis apskritai užkalti Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto langus. Girdi, ten neišmokoma taisyklingos rašybos. Tačiau institute jaunuoliams suformuojami profesiniai pagrindai (per fi losofi nę, istorinę patirtį išaiškinama, kas etiška, o kas ne, kaip rinkti informaciją ir kaip ją pateikti). Visa kita, kaip sakoma, kiekvienam pagal įgimtus sugebėjimus ir talentą. Ne visi tampa van gogais arba da vinčiais. Ne visi ir taps dailininkais, bet paveikslus vis tiek tapys milijonai žmonių.

Prisimenant R.Juknevičienės isteriją akivaizdu, kad politikų ir žurnalistų santykiai visais laikais Lietuvoje buvo sudėtingi. 1926 m. gruodžio 17 d. tautininkai (vedami Antano Smetonos) kartu su karine chunta Lietuvoje įvykdė valstybinį perversmą. Jau kitą dieną Ypatingaisiais valstybės apsaugos įstatais buvo uždrausta „skleisti žodžiu ar raštu kurstančius prieš esančią Lietuvos vyriausybę, kariuomenę ir jos vadovybę gandus (...), be karo cenzūros leidimo spausdinti bet kokius viešam naudojimui raštus (...).“

Šios cenzūros padarinys – didelėmis baudomis (iki 3 000 Lt) nubausti ar į kalėjimą susodinti dešimtys žurnalistų, tiesiog atlikusių savo pareigą. Karinės propagandos mašina tąsyk mėgino pagerinti kariuomenės įvaizdį. Ir visa tai tęsėsi iki pat 1940 m. Kas iš to išėjo? Bolševikai okupavo šalį be jokio pasipriešinimo. O ką turime šiandien? Turime spaudos laisvę ir neturime cenzūros – tai didelis demokratijos laimėjimas, pasiektas visuomenės, o ne kariuomenės.

Beje, šiandien Krašto apsaugos ministerijoje dirba tiek „propagandistų“, kad jų užtektų bent dviem redakcijoms. Gerai tai ar blogai, ne man spręsti. Bet kodėl to nedaro kitos ministerijos? Kodėl jos skelbia šimtus tūkstančių ar net milijonus litų siekiančius viešinimo konkursus, iš kurių maitinasi žiniasklaida? Jų nebūtų, leidinių ir televizijų savininkai nesibičiuliautų su politikais. Juk viena priežasčių siūlant pataisas Viešųjų pirkimų įstatymui, kaip tikino prezidentūros atstovai, ir buvo valstybiniai viešinimo konkursai žiniasklaidai.

Tačiau skaidrumo (turinio prasme) žiniasklaidoje būtų daugiau tik tuomet, jei savininkai į žiniasklaidą nežvelgtų kaip į įrankį savo interesams tenkinti arba gynybai nuo politinių grupuočių, lemiančių tų savininkų fi nansinius interesus. Politikams taip pat laikas susivokti, kad sangulavimas su žiniasklaida atneša tik laikiną ramybę, bet jei sieki tik valdžios, o ne atsakomybės visuomenei, tai, matyt, politikams toks bendravimas prie širdies.

Vien todėl politikams, įskaitant ir R.Juknevičienę, norėtųsi pasakyti: „Atstokite nuo žurnalistų!“ Jie dirba savo darbą, kaip ir kiti žmonės. Etinius dalykus išsiaiškins tam sukurtos institucijos, todėl žurnalistų daržan dažnai metami kaltinimai, girdi, JIE VISI TOKIE, neturi pagrindo. Lygiai taip pat, remiantis vos vienu ar dviem pavyzdžiais, galima būtų teigti, kad visi teismai parsidavę, politikai korumpuoti, o verslininkai vagys. Išeitų, kad esame vagių ir aferistų tauta? Bet kur tada mes nueisime, ponai!