Kaista aistros dėl armėnų genocido

Už neigimą - kalėjimas

Nepaisydamas naujų Turkijos grasinimų, Prancūzijos Senatas pirmadienį uždegė žalią šviesą  genocido įstatymui. Nuo šiol už genocido neigimą prancūzams gresia metai kalėjimo ir dešimttūkstantinės baudos. Be visiems žinomo nacių vykdyto žydų tautos genocido (holokausto), Prancūzija genocidu laiko ir turkų vykdytas armėnų žudynes Osmanų imperijos valdymo metais per Pirmąjį pasaulinį karą. Turkija iš anksto pagrasino sugriežtinti savo baudžiamąsias priemones Prancūzijos atžvilgiu ir kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, jei įstatymas bus priimtas.

Už įstatymo projektą opozicijoje esančių socialistų dominuojamame Senate balsavo 127 senatoriai ir 86 buvo "prieš", tačiau daug senatorių pusaštuntos valandos trukusiuose debatuose nedalyvavo. Iškart po įstatymo paskelbimo, Armėnija pasveikino šį drąsų Prancūzijos Senato žingsnį. Paryžius vaidina pagrindinį vaidmenį ginant žmogiškąsias vertybes, antradienį pareiškė Armėnijos užsienio reikalų ministras Edvardas Nalbandjanas.

"Diena, kai buvo priimtas šis įstatymas, aukso raidėmis įrašytas ne tik armėnų ir prancūzų draugystės istorijos knygoje, bet ir žmogaus teisių apsaugos pasaulyje kronikoje", - kalbėjo ministras. Armėnijos parlamento atstovas pareiškė viltį, kad "daugelis šalių paseks Prancūzijos pavyzdžiu".

Tuo tarpu Turkijos užsienio reikalų ministerija antradienį griežtai pasmerkė prieštaringo genocido įstatymo priėmimą. Prancūzijos Senato sprendimas yra neatsakingas, pareiškė ministerija. Turkija įstatymą laiko Prancūzijos prezidento N. Sarkozi rinkimų taktiniu manevru, kurio tikslas yra užsitikrinti daugiau kaip 400 tūkst. armėnų kilmės gyventojų paramą rinkimuose. Prancūzijoje pavasarį bus renkamas naujas prezidentas.

Antausis virtualiam N. Sarkozi

Po prieštaringai vertinamo genocido įstatymo priėmimo Prancūzijoje internautams Turkijoje suteikta galimybė išlieti savo įtūžį ant prezidento N. Sarkozi. Internete sukurtas žaidimas "Sumušk Sarkozi", kuris yra labai populiarus, rašo Turkijos laikraštis "Milliyet". Žaidimo esmė yra skelti kuo stipresnį antausį virtualiam Prancūzijos prezidentui. Už tai žaidėjui atlyginama vaizdeliu, kuriame N. Sarkozi vaizduojamas pamušta akimi ir kraujuojančia nosimi.

Pasak žaidimą siūlančios svetainės "www.sunoyon.com", N. Sarkozi žaidimas socialiniame tinkle "Facebook" jau turi 46 tūkst. šalininkų. N. Sarkozi dar prieš šį įstatymą Turkijoje buvo labai nemėgstamas, nes atvirai pasisakė prieš Ankaros siekį tapti Europos Sąjungos (ES) nare. Tačiau grįžkime prie istorijos ir pabandykime suvokti, kas tokio įvyko šiandieninės Turkijos rytuose, kad armėnams, net ir praėjus beveik šimtui metų, negyja nacionalinės tapatybės žaizda.

Mirties žygiai

Prieš 97 metus armėnų tauta išgyveno tikrą pragarą. Per pirmąjį pasaulinį karą tuometinėje Osmanų imperijoje  turkai nužudė nuo 800 tūkst. iki 1,5 mln. čia gyvenusių armėnų. Dalis jų mirė nuo išsekimo vadinamuosiuose „mirties žygiuose“ per Šiaurės Sirijos dykumą. Tai buvo vienas pirmųjų XX a. genocidų, pramynusių kelią būsimiems genocidams: Europos žydų, vykdytiems Kambodžoje ir Ruandoje. Daug mokslininkų, taip pat kai kurios valstybės šias žudynes vadina genocidu.

Tik septintajame XX a. dešimtmetyje, po ilgų diskusijų su Maskvos vadovybe, armėnai ryžosi pastatyti paminklą žudynių aukoms. Vokietija, Pirmojo pasaulinio karo metais buvusi Osmanų imperijos sąjungininkė, ir Sovietų Sąjunga, draugiškai nusiteikusi jaunos Turkijos Respublikos atžvilgiu, nebuvo suinteresuotos atvirai prabilti apie genocidą.

Politinis ir strateginis Ankaros vaidmuo Šaltajame kare lėmė, kad genocido klausimas nebuvo keliamas ir Vakaruose. Situaciją apsunkino ir tai, kad – palyginti su holokaustu ir vėlesniais genocidais – buvo likę mažai vaizdinės ir filmuotos medžiagos. Tačiau esama to laikotarpio liudininkų, daugiausia vokiečių ir amerikiečių, kurių pasakojimai ir laiškai guli archyvuose.

Prieš kelis metus buvo parodyta dokumentinė apybraiža pavadinimu „Aghet“ (armėniškai „Katastrofa“), kurioje į dienos šviesą iškeliama ligi šiol archyvuose dulkėjusi diplomatų, inžinierių ir misijos dalyvių užfiksuota informacija.

Jau filmo pradžioje žiūrovas išgirsta originalų aktoriaus įgarsintą Leslie Daviso tekstą, kuris iki 1917 metų ėjo JAV konsulo pareigas Rytų Anatolijos mieste Harpute, įspūdžiai. Čia buvo suvaryti tūkstančiai armėnų, kurie vėliau buvo pasiųsti mirti žygyje per dykumą. „1915 metų birželio 28 dieną buvo oficialiai paskelbta, – praneša jis, – kad visi armėnai turi palikti miestą per penkias dienas. Skerdynės, kad ir kaip baisiai tai skambėtų, būtų kur kas humaniškiau negu deportacija“.

„Niekada, – šaukia Turkijos ministras pirmininkas Redžepas Taipas Erdoganas, – Turkija niekada nepripažins genocido.“ Genocidas ištisus dešimtmečius kamavo vėliau gimusius armėnus ir neleido užgyti jų žaizdoms. „Ši tragedija, – sakė Haikas Demojanas, Genocido atminimo vietos Jerevane vadovas, – tapo mūsų nacionalinės tapatybės ramsčiu.“ O Armėnijos prezidentas Seržas Sargsjanas tvirtina: „Norint, kad nepasikartotų tokios baisybės, visų pirma reikia aiškiai jas pasmerkti.“

Turkijos armėnų laikraščio „Agos“ redaktorius buvo linkęs neapsiriboti vien genocido sąvoka; jis norėjo, kad Turkija pažvelgtų į akis kraupiai praeičiai. Už tai jis sumokėjo gyvybe. 2007-ųjų sausio 19 d. jis buvo nužudytas vidury gatvės. 200 tūkst. turkų, kurie po šio įvykio protestuodami išėjo į Stambulo gatves ir skandavo: „Mes visi esame armėnai“, – gėdino savo šalies vyriausybę.

Baiminasi Graikijos pretenzijų

Turbūt nepalyginamai stipriau nei bet koks diplomatinis spaudimas veikia tiesa, su kuria tenka susidurti tūkstančiams turkų savo pačių šeimose. Teisėja iš Stambulo Fetija Cetin devintojo dešimtmečio pradžioje sužinojo, kad turi armėniškų šaknų. Apie tai jai papasakojo močiutė Seher, vaikystėje pakrikštyta armėnišku vardu Heranuš. Būdama maža mergaitė, ji 1915 m. savo akimis matė, kaip buvo žudomi jos kaimo vyrai. Ji pati liko gyva ir pateko į vieno turkų kariškio šeimą. Mergaitė buvo auklėjama musulmoniškai ir vėliau ištekėjo už turko. Ji buvo viena iš dešimčių tūkstančių „užsislėpusių armėnų“, kurie išvengė žudikų ir buvo priversti tapti turkais.

Anūkei šitokia močiutės atskleista tiesa sukėlė šoką – staiga ji pradėjo matyti aplinką visai kitomis akimis. 2004 m. F. Cetin užrašė savo šeimos istoriją. „Anneannem“ („Mano močiutė“) tapo bestseleriu, pradėjusi rašyti teisėja sulaukė tūkstančių skaitytojų atsiliepimų. Daugelis kreipėsi į ją su padėkos žodžiais, o kiti keikė ją kaip „išdavikę“. Tačiau tabu buvo sulaužytas. Ar kada sugebės ir Turkijos valdžia pripažinti savo tautos vieną iš juodžiausių istorijos puslapių? Pasak politologų, turkų atsiprašymo armėnams, deja, nereiktų tikėtis.

Pasak politologo Mindaugo Kluonio, Turkijai nėra naudinga pripažinti armėnų genocidą dėl kelių priežasčių. „Toks pripažinimas galėtų pakenkti vykdomai vieningos Turkijos politikai, kuri paremta siekiu asimiliuoti šioje šalyje gyvenančias tautines mažumas, ypač kurdus, kurie oficialiai vadinami „kalnų turkais“. Armėnų genocido pripažinimas gali paskatinti kurdus aktyviau reikšti savo tautinę tapatybę ir siekti, kad Turkija pripažintų, jog vykdo represijas prieš juos tautiniu pagrindu“, - sakė M.Kluonis.

„Turkija vengia ir galimų finansinių pretenzijų iš Armėnijos, kuri, pripažinus vykdytas armėnų žudynes genocidu, gali reikalauti kompensacijų bei naujų galimų pretenzijų iš kitų šalių, pirmiausia Graikijos - dėl Jonijos graikų iškeldinimo teisėtumo“, - pastebi politologas. - Kadangi Graikija ir Turkija nėra galutinai išsprendę teritorinių konfliktų dėl sienos Egėjo jūroje, o Armėnijoje gana gajos „Didžiosios Armėnijos“ sukūrimo nuotaikos, toks pripažinimas galėtų grėsti Turkijos teritoriniam vientisumui“.

Rafaelis Lemkinas (genocido termino kūrėjas) armėnų genocidą nagrinėja, kaip vieną iš tipiškiausių genocido atvejų, inspiravusį Hitlerį surengti holokaustą. Labai panašūs į armėnų genocidą veiksmai (pagal analogišką scenarijų) vos keliais mėnesiais anksčiau buvo įvykdyti prieš  Turkijos graikų etninę grupę. Tuomet į mirtį pasiųsta apie 600 tūkst. graikų.

Tekste naudota Eltos, laisvosios enciklopedijos, AFP, „Spiegel“ inf.