Vietinė valdžia savarankiška tiek, kiek savarankiškai tvarko savo finansus

Ar, jūsų nuomone, Lietuvoje jau realiai veikia vietos savivalda?

Prieš keletą metų kartu su doc. dr. Romu Stačioku išleidome knygą „Lietuvos savivaldybių raida ir veiklos fi nansavimas“, kurioje apžvelgėme vietos savivaldos raidą, jos veiklą ir fi nansavimo galimybes. Per pastaruosius metus mažai kas pakito.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę į vietinę valdžia pradėjo brautis nepakankamą vadybinio, ūkinio ir kultūrinio darbo patirtį turintys asmenys. Tačiau vien noro ką nors gero nuveikti nepakanka, reikia ir žinių, ir patirties. Savivaldybėse sustiprėjo centralizacija, kilo vidinių konfl iktų tarp Vyriausybės ir vietos valdžios.

Dažnai susidaro įspūdis, kad Lietuvoje praktiškai realios savivaldos nėra. Viena svarbiausių vietos savivaldos ekonominio augimo ir investicijų skatinimo sąlygų yra fi skalinės decentralizacijos didinimas ir griežtas kompetencijos ir atsakomybės už mokestines pajamas ir išlaidas pasiskirstymas tarp centrinės ir vietos valdžių.

Savivaldybės teorijoje pagrindinis fi skalinės decentralizacijos kriterijus – renkamų vietos valdymo institucijų fi nansinis savarankiškumas, kuris suprantamas kaip teisė sudaryti savo biudžetą, numatyti pajamų šaltinius, rinkti vietinius mokesčius, vykdyti kredito ir kitas fi nansines operacijas. Taigi vietos gyventojų renkama valdžia savarankiška tiek, kiek ji savarankiškai valdo ir tvarko savo fi nansus. Ir toliau to savarankiškumo neturėsime, jeigu centrinė valdžia vykdys centralizuotą fi skalinę politiką.

Kokios gali būti tokio finansų tvarkymo pasekmės savivaldybėms?

Dabar galiojanti vietos savivaldos organizavimo ir fi nansavimo tvarka nesudaro galimybių savivaldybėms savarankiškai planuoti ir racionaliai naudoti biudžeto lėšas, neužtikrina realios savivaldos. Galutinai neapsispręsta (neišgryninta), kokias funkcijas turi atlikti savivaldybės, kokias – centrinės valdžios institucijos, o ką būtina palikti privačiam sektoriui. Neišnaudojamos galimybės efektyviai teikti paslaugas gyventojams plačiau pritraukiant privačius paslaugų teikėjus. Todėl vienas pagrindinių uždavinių yra įtvirtinti realią vietos savivaldą per fi skalinę decentralizaciją, kuri užtikrintų teisėtą bendruomenės kultūrinių, socialinių ir ekonominių poreikių tenkinimą.

Kaip tvarkomi savivaldybių fi - nansai Europos Sąjungos šalyse? Ar Lietuva negalėtų perimti jų praktiką?

Daugeliui Europos Sąjungos valstybių būdingas tiesioginių ir netiesioginių mokesčių dvilypumas. Pavyzdžiui, Prancūzijoje įvairių vietinių mokesčių yra daugiau kaip 50, Italijoje – 70, o įplaukos sudaro nuo 29 iki 64 proc. savivaldybių biudžetų pajamų. Išimtis – Didžioji Britanija, kur savivaldybių biudžetų mokestinių pajamų šaltinis yra vienintelis nuosavybės mokestis. Šio mokesčio suma siekia per trečdalį savivaldybių biudžetinių pajamų.

Šiuo metu ES šalims narėms keliami nauji reikalavimai vietinių mokesčių politikos srityje: plėsti pajamų dalį, surenkamą iš vietinių mokesčių, didinti vietos savivaldos fi nansinį savarankiškumą ir atsakomybę. Vietos savivaldos fi nansinis savarankiškumas išlaisvintų vietinę iniciatyvą ir sudarytų geresnes sąlygas miestų ir rajonų ekonominei ir socialinei plėtrai. Manau, kad autonominė vietinės valdžios politika neprieštarautų valstybės fi nansų politikai. Priešingai, didesnis vietos savivaldos savarankiškumas leistų geriau spręsti regionines ir vietines socialines bei ekonomines problemas. Vietos savivaldai turėtų būti suteikta teisė naudotis lanksčiu mokesčių mechanizmu, įvesti naujus vietinius mokesčius ir rinkliavas, nustatyti jų normas, taikyti mokesčių lengvatas. Tokia vietos savivaldos fi nansų politika padėtų stabiliau plėtoti ekonomiką ir mažinti valstybės biudžeto defi citą.

Ką reikėtų daryti siekiant didesnio savivaldybių savarankiškumo?

Kiekvienos savivaldybės tikslas – kurti, tobulinti ir pertvarkyti ekonominę, socialinę, kultūrinę ir ekologinę valdomos teritorijos sandarą, derinant bendruomenės ir valstybės interesus. Todėl didinant savivaldybių fi nansinį savarankiškumą yra būtina žemės, žemės nuomos, žyminį, paveldimo ir dovanojamo turto, įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto ir būsimą fi zinių asmenų nekilnojamojo turto mokesčius įteisinti kaip vietinius, suteikiant vietinei valdžiai teisę nustatyti šių mokesčių tarifus įstatymų apibrėžtose ribose.

Kai kuriose ES šalyse savivaldybių pajamos iš vietinių mokesčių sudaro net 70 proc. visų pajamų. Tokia reforma yra būtina, nes to reikalauja ES vietos savivaldos chartija, kurią yra ratifi kavęs LR Seimas. Svarbus vietos savivaldos pajamų šaltinis yra ir vietinės rinkliavos. Dabartinis Vietinių rinkliavų įstatymas riboja vietos savivaldos teises nustatant pinigines prievoles fi ziniams ir juridiniams asmenims. Jis neatitinka nei Europos vietos savivaldos chartijos principų, nei Europos Tarybos rezoliucijos rekomendacijų, todėl reikalingas naujas Vietinių rinkliavų įstatymas.

Senbuvėse Europos Sąjungos valstybėse savivaldybių pajamos iš vietinių rinkliavų sudaro nuo 10 iki 30 proc., o Lietuvoje jos siekia vos 1 proc. Taigi savivaldybės turi daug neišnaudotų rezervų pajamoms didinti ir aktyviai dalyvauti fi nansuojant miestų bei regionų plėtros projektus.

Kokie turėtų būti naujai išrinktų vietos tarybų strateginiai uždaviniai?

Pirmiausia reikėtų atlikti išsamią miesto ar rajono ekonominės socialinės situacijos analizę, nustatyti stipriąsias ir silpnąsias puses bei galimas grėsmes ir turimas galimybes. Be to, būtina sudėlioti aiškius miesto ar rajono plėtros prioritetus, tikslus, uždavinius ir priemones numatytiems tikslams bei uždaviniams įgyvendinti. Visa tai turi būti paremta realiais fi nansiniais ir materialiniais ištekliais. Miesto ar rajono plėtros strategija turi būti numatyta ne mažiau kaip dešimčiai metų su konkrečiais kiekvienų metų darbais, kuriuos turi atlikti vietos tarybos bei savivaldos institucijos ir apie kurių vykdymą kasmet privalo atsiskaityti miesto ar rajono bendruomenei. Per miestuose ir rajonuose išrinktus LR Seimo narius ir Savivaldybių asociaciją reikėtų inicijuoti įstatymo priėmimą, išplečiant savivaldybių fi nansinį savarankiškumą, kuris suteiktų daugiau manevringumo sudarant vietinius biudžetus ir pritraukiant nebiudžetines lėšas.

Visa tai gali būti įgyvendinta, jeigu išrinktos vietos tarybos suformuos stabilią daugumą, kuri sieks miesto, rajono plėtros tikslų ir nesivadovaus siaurais politiniais interesais, o vietos tarybų nariai bus kompetentingi, reiklūs sau ir vykdančiosioms savivaldybių institucijoms. Taip pat būtina, kad tolesnė miesto ar rajono investicinė, ekonominė, ūkinė, socialinė ir kitokia veikla būtų grindžiama to miesto ar rajono strateginiu planu, o vietos savivaldybių biudžetas būtų sudaromas vadovaujantis strateginio planavimo ir programavimo principais.

Marius Vėlyvis